Joninės

Joninės (senuosiuose istoriniuose XIV–XVII a. šaltiniuose vadinamos Rasos, Kupolių vardu), atėjusios iš tolimų pagonybės amžių, yra viena didžiausių kalendorinių švenčių. P. Dundulienė mano, kad ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo pradėjus verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Tai šviesiausias žmogus, saulės, žemės, vandens, augalų žydėjimo šventė. Pirmykštės jos apeigos glaudžiai susijusios su darbo papročiais bei mitologiniais vaizdiniais. Švenčiama, kai dienos ima labai sparčiai ilgėti, maždaug gegužės mėnesio pabaigoje. Daukantas rašo, kad Rasos šventė buvo švenčiama 14 dienų. Kai kkur švęsdavo nuo birželio 24 iki 29 dienos (Petrinių). Tai saulės solsticijos metas. Tačiau yra ir kita, sunkiau pastebima priežastis. Rasa švenčiama, kai rasoja rugiai, kitaip sakant, – aukščiausiame augalo suvešėjimo taške – kupoje, kai augalas subręsta naujos gyvybės pradėjimu. Nuo šio momento tas pats augalas pereina į nykimo fazę. Mūsų platumose augalijos kupa sutampa su vasarovidžio naktimi.

Didžiosios šventės apeigos dar suisijusios su žemiškais, kasdieniniais momentais. Naudojantis šios dienos ypatingumu buvo bandoma apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų ddvasių, raganų. Toks žemdirbio rūpinimasis pasėliais nebuvo be pagrindo. Birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros, perkūnija su kruša, liūtys su vėtra, kurios dažnai javus sunaikindavo. Norint atitolinti nesėkmes, reikėjo atiduoti duoklę dievams, visų pirma Didžiajai gimdytojai deivei Ladai. Nuo gegužės pabaigos vvisą birželį vyrai ūždavo karčemose, o moterys ir merginos eidavo šokti ir dainuoti į pievas Dižiajai Ladai, kad apsaugotų javus nuo perkūnijos ir krušos. Jos garbei vandens šaltinius kaišė medžių šakomis ir gėlėmis. Deivė Lada – viso gyvojo pasaulio gimdytoja, senovėje žmonių buvo suvokiama kaip didinga kosminė būtybė, duodanti gyvybę ir gyvenimą visam gyvajam pasauliui. Ji buvo vaizduojama kaip dangaus, žemės, vandens, atmosferos, ugnies valdovė, visokios nesibaigiančios pasaulio energijos, gyvybės jėgos, ritmo davėja bei reguliuotoja, žmonių gyvenimo tvarkytoja, moralės saugotoja. Didžiojoje deivėje gimdytojoje, kaip ir „gyvybės medyje“, buvo susikaupusi visokios gyvybės pradžia ir nesibaigianti tąsa. Neveltui aplink apeiginį šventės laužą buvo šokama iškėlus rankas į viršų, matyt, norėta mėgdžioti pačią Ladą, kuri kartais vaizduojama liaudies meninkų kūryboje iškėlusi rankas aukštyn, llyg prašytų dangaus palaimos augančiam ir bręstančiam derliui.

P. Dundulienės nuomone, didžiosios vasaros šventės vardas – Kupolė, atėjęs iš akmens amžiaus maisto rankiojimo ir medžioklės laikų. Kupole, Kaupole ar Kopole buvo vadinama mitinė būtybė arba deivė, lemianti augalijos vešėjimą. Seniausių žinių apie Kupolę rašytiniuose šaltiniuose randama Ipatjevo metraštyje (1262 m.). Vėliau Kupolės vardas minimas Lietuviškoje postilėje (1573 m. ). M. Pretorijus (XVII a.) rašo apie Kaupolę arba Kupolę, kurią sugretina su javų mitinės būtybės Kurchės (Gurche) kultu. Per Jonines garbinima ddeivė Rasytė greičiausia buvo Kaupolės duktė. Jos paskirtis buvo sidabro rasomis gaivinti suklestėjusią augmeniją. Taigi Rasa – vegetacijos gaivintoja.

Aktyvus tomis dienomis ir Perkūnas. Tai vienas pačių ryškiausių baltų mitologijos dievybių, nesukrikščionintu pavidalu išlikęs ligi šiol. Perkūnas – teisingumo Dievas. Tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas ir jo bijoma. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Perkūnas kartu yra žemės vaisintojas, valąs nuo jos blogumus, išvaręs žiemos jėgas. Perkūną žmonės įsivaizdavo žilą senį, sėdintį ratuose, greitai dundantį per geležinius tiltus. Iš po to ratų skyla ugnys – žaibai. Perkūnas – tai visų galingųjų jėgų įsikūnijimo simbolis. Su juo galima sieti vyrų ristynes, žmogaus jėgos demonstravimą Rasos šventės metu. Į Perkūną kreipiai, kad jis gelbėtų nuo baisios drugio ligos. Buvo sakoma, kad ilgiausią vasaros dieną reikia kepti duoną ir ją valgyti saulei dar netekėjus taip kalbant : „Saulės vardu, Perkūno griausmu, tau, drugy, insakau, tavi varau nuog žmonių“. Užkalbant pirmiausia kreipiamasi į Saulę, kuri tuo metu yra aktyviausia.

Saulė ne tik buvo laikoma dangaus ir Dievo ugnimi, vėliau, metalo amžiuje – Žibintu , nukaltu dangaus kalvio, Dievo Kalvelio ir pakabintu danguje, kad šviestų žmonėms, bet ir suasmeninta deive Saule, dangaus šeimininke. Prūsų senkapyje (VI a.) ant surastos urnos Saulės vežimas pavaizduotas su keturiais rratais, pakinkytas pora arklių. Jį lydi keturi žmonės, kurių vienas stovi ant vežimo ir ranka laiko skritulį – Saulę, o antrasis ranka ją prilaiko iš kitos pusės.

Saulė – nuotaka nešioja karūną arba vainikėlį. Per Jonines, saulėgrįžos metu, Saulė išteka už paties Dievo. Tada ji užvis gražiausiai, išsipuošusi spindi dangaus spalvomis, ant galvos paparčių žiedų vainikas, ant kojų aukso ar sidabro kurpaitės. Tautosokoje ją sutiksim ilgais lininiais ar auksiniais plaukais, dėvinčią linų žiedų vainiką, kurį nusipynusi pati arba jai nupynęs Mėnulis. Saulė – ir gyvybės deivė, ne tik atnešanti gyvybę, bet ir palaikanti ją. Saulei šviečiant retai pasirodančios blogos dvasios – demonai. Vasaros solsticijos metu Saulė išvyksta vežimu, pakinkytu trimis arkliais – sidabro, aukso, deimantų – į svečius pas savo vyrą Mėnulį, o važiuodama šoka ratuose.

A. Patackas paskutiniuose savo darbuose lyg ir abejoja dėl Saulės garbinimo senojoje Rasos šventėje. Pagal jį, Saulės garbinimas, t. y. astronominių reiškinių įtaka Rasos pasaulėjautai yra perdėta ir kvepia mitologijos suliteratūrinimu. Saulė greičiau nujaučiama kaip fonas, kuriame vyksta šventės misterija.

Saulei nusileidus, prasideda trumpiausios nakties tamsiųjų jėgų veikla. Vienos pagrindinių stebuklingos nakties veikėjų – Raganos. Tai seniausių laikų žiniunės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, žmonių ir gyvūnų tvarkytojos, lunarinės nakties būtybės. (Vardas susijęs su žodžiais „„ regėti“, „žinoti“.) Raganoms buvo priskiriama antgamtinė galia rikiuoti ir regeneruoti ne tik gyvojo pasaulio, bet ir Visatos reiškinius.

Didžiausia raganų veikla būdavusi per vasaros saulėgrįžą, kai augalijos ir gyvūnijos vešėjimas pasiekia kulminaciją. Tada jos savo galia stengdavosi tai sustabdyti. Ragana – tai žiniuonė, turinti aiškiaregystės galią. Ji galinti būti ir nepaprasto grožio, ir labai baisi, susivėlusiais plaukais, ilgais nagais. Ragana – ir labai pavojinga – gali užleisti ligas, sumaišyti protą, paversti jaunuosius vilkais, vyrus – arkliais ir juos užvaikyti. Naktį ji galinti nukirpti avims vilnas, atimti karvėms pieną. Ragana sugeba daug kuo pasiversti, brt dažniausiai rupūže, kurioje įsikūnija piktoji dvasia. Pasivertusios rupūžėmis Rasos šventės naktį jos skrenda į Raganų susirinkimus. Šios nakties veiksmais Raganos dar kartą primena gyvenimo realybę: nra nieko amžino, kiekvienoje gyvybėje glūdi mirties grėsmė, kas gimė, turi mirti.

Aktyvios šią naktį ir Laumės. Tai dvilypės būtybės: nuostabios darbininkės, bet ir kenkėjos. Jos gražios, ilgais geltonais plaukais, paprastai nuogos, labai patrauklios. Jos susijusios su vandens sfera, gyvena prie vandens ir akmenų, iš ten ir jų magiškoji galia. Rasa – ir vandens šventė, todėl ir laumės joje dalyvauja. Rasos šventės patamsyje Laumės dažniausiai maudosi upėse ar ežeruose, plauko valtimis ir vilioja į savo mirtiną glėbį mirtinguosius. Žmonės jų

vengė, griebdavosi įvairiausių burtų, kad išvengtų jų nemalonės.

Visos Europos slaviškuose kraštuose Rasos šventėje aptinkama erotikos, palaidų papročių pėdsakų. Lietuvoje to aptikti nepavyko. Atvikščiai krinta į akis skaista, dora, kaip pagrindinis šios šventės motyvas. Gausu apsivalymo, išskaistinimo ugnimi ir vandeniu papročių. Net ugnis gesinama tyru šaltinio vandeniu ir uždegama nauja skaisčiu ir šventu būdu, trinant medį į medį arba sumedėjusias vaistingo augalo šaknis. Užrašyti papročiai iš kai kurių Lietuvos aylinkių, kai Joninių išvakarėse jaunimas žaisdavo „vestuves“. Tačiau tuose žaidimuose nėra nnepadorių užuominų. Paslaptingas saulėgrįžos metas, anot S. Daukanto, „rodos šventino tą šventę minavonei įkūrimo arba sutvėrimo, šio pasaulio ir visos šeimynos“. Buvo atliekamos apeigos, kurių tikslas – gėriu paveikti šeimyninį gyvenimą. Antalieptėje jaunuoliai, ganydami arklius, atsinešdavo gėrimų ir užkandžių. Išsirinkę iš savo tarpo „nuotaką“ bei „jaunikį“, žaisdavo vestuvių papročius. Jaunimas stebi, kaip elgiasi jaunieji. Jei viskas klojasi sklandžiai, be pykčių, galima tikėtis gerų metų. Iškilus nesusipratimui, tikimasi nesėkmių. Buvo manoma, kad šią naktį susidraugavusi pora susituoks.

Tikslią vidurvasario šventės datą –– birželio 24 d. – nustatė krikščionybė suteikdama globėją Joną Krikštytoją. Pranašas Jonas, Kristaus pirmtakas, Zakarijo ir Elzbietos sūnus, ilgą laiką gyvenęs atsiskyręs tyruose, davęs nazariečio įžadus – nekirpti plaukų, negerti vyno ir kitų svaigalų, gyventi skaistybėje. Krikštydamas žmones Jordano uupėje, pranašas Jonas siekė reformuoti ne tik žmonių dvasią, bet ir kvietė ruoštis Mesijo karalystei. Jonas yra Jėzaus krikštytojas. Jo veikla – tai krikščionybės pradžia, pradžia naujo pasaulio žmogaus, kuriam pažadėtas nemirtingumas.

Šv. Jono kultas krikščioniškame pasaulyje ypač išplito nuo IV amžiaus. Šv. Jonui, atlikusiam krikštytojo misiją, dedikuota daugybė bažnyčių ir koplyčių. Visų pasaulio bažnyčių galva Loterano bazilika Romoje irgi šventinta Jono Krikštytojo vardu. Apie šio šventojo populiarumą byloja daugybė bendravardžių visame krikščioniškame pasaulyje. Išlaikiusi daugybę senųjų ikikrikščioniškų momentų, vidurvasario šventė priėmė Joninių vardą, kuris gretai prigijo, užgoždamas senesniuosius.

Ilgiausios dienos – saulėgrįžos – apeigos niekada neapseidavo be vandens. Tik jis galėjo apvaisinti žemę, suteikti jai jėgų auginti vaisius. Šios šventės apeigos daugiausia buvo atlikinėjamos prie vandens. Tai buvo tarsi bbendravimas, susijungimas su dievybe, kurioje žinioje yra šis gamtos stebuklas, atbaidantis piktybes, gaivinantis ir atnaujinantis. Joninių išvakarėse arba anksti rytą prieš saulės užtekėjimą ligoniai traukė prie upių ar ežerų maudytis, tikėdamiesi pasveikti, apsisaugoti nuo ligų, sustiprėti. S. Daukantas rašo: „Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis, idant jaunais taptų, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas rodęsis viena valanda didžiai išmintingu ir galėjęs regėti piktus žmones, žavėtininkus ir raganas.

Paliegėliai ankstų šventės rytą mmaudėsi upėse, kad atgautų sveikatą, o sveikieji – kad išvengtų ligų.

Merginos būriais bėgo prie upių, ežerų. Įsibridusios išsipindavo kasa, ilgai jas šukuodavo, paskui velėjo marškinius, tikėdamos, kad tame vandenyje ir laumės šią naktį maudosi, todėl jis turi stebuklingų savybių jauninti ir skaistinti veidą, padėti greičiau ištekėti. Mėtydavo vainikus į vandenį. Vainiko sąlytis su vandeniu – tai ritualinis veksmas, turintis išpranašauti ateitį. Joninių šventės rytą, saulei tekant, į upę buvo metami du rūtų vainikėliai. Jei vainikėliai plaukdami susieina, tais metais galima tikėtis ištekėti.

Archaiškas šios šventės pavadinimas – Rasa. Skambiu rasos vardu vadinamas sidabrinis vandens lašelis, kurio galia sentėviai dižiai tikėjo. Juk ji po kaitrios vasaros dienos ateidavo atgaivinti žemės. P. Dundulienė užsimena, kad mitologijoje žinoma deivė Rasa. Jos kultas galėjo išplaukti iš pastebėjimo, jog iškritus rasai, vasaros karščių nuvarginti javai, žolės atsigauna. Rasa – vegetacijos gaivintoja.

Kad laukuose viskas geriau derėtų, Joninių rytą, prieš saulės patekėjimą, žmonės, apžergę šaką, apjodavo ratu aplink pasėlių lauką, nukrėsdami rasą, kad apsaugotų javus nuo visokių blogybių. Kiti išbraidydavo rugių lauką, krėsdami sodrią nakties rasą, kad derliu gausus būtū. Juo didesnė Joninių rytą rasa, tuo geresnio tikėjosi derliaus. Rasos lašelis, dar vadinamas Saulės ašara, buvo vos ne gyvybės vandeniu laikomas. Prieš aušrą žmonės eidavo į sodrias pievas rrasoje išsivolioti. Buvo manoma, kad tai pirmas vaistas nuo odos ligų. Ritantis nuo rasotų kalvų, norėta atsikratyti šlakų, inkštirų, veidą bjaurojančių spuogų. Merginos prausėsi rasa veidą, kad jis skaistus būtų, nesusiraukšlėtų. Ypač veidą skaistino nuo rugių lauko nubraukta rasa.

Rasa tarnavo ir pranašystėms. Merginos nepatingėdavo vėlai nakčia atsikelti, susivilgyti veidą rasa ir nenusišluosčius atsigulti. Naktį turėjo prisisapnuoti vaikinas, nešantis veidui nusišluostyti rankšluostį. Už jo buvo tikimasi ištekėti. Buvo manoma, kad rasa – slėpiningos gausos šaltinis. Kaimo žiniuonės, vilkdamos rankšluostį rasai surinkti, prieš saulėtekį, slapčia išbraidydavo pievas. Paskui rankšluostį milžtuvėn išgręždavo ir savo karvėms sugirdydavo, kad daugiau pieno duotų. Kitur buvo tikima, kad Joninių nakties rasa, raganų ir laumių apkerėta, gali atimti karvių pieną, todėl karves išgindavo tik nukritus rasai.

Vandens sakralumo nepaneigė ir krikščionybė. Su vandeniu susijusios šv. Jono Nepomuko ir Jono Krikštytojo skulptūros. Ilgą laiką jos buvo statomos prie upių, ežerų ir šaltinių tarsi sergėti, kad nepabustų pagoniškojo tikėjimo piktosios vandens jėgos.

Dar vienas svarbus Rasos šventės komponentas – ugnis. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi šviesos kamuolyje – Saulėje, gyvybės bei šilumos šaltinyje.

Per Rasos šventę Saulė baigia įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas – tai pagelbėjimas saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas ssugrįžti. Laužams parinkdavo gražiausią apylinkėje vietą: ant kalnelio, paežerėje ar paupyje. Uždegdavo juos saulei leidžiantis. Žmonės, ypač jaunimas, leisdavo prie jų laiką per naktį iki pirmųjų gaidžių ar net iki saulėtekio. Laužų gausybe stebėjosi beveik prieš 600 metų į Vilniaus apylinkes per šventę užklydęs kryžiuočių pasiuntinys Kyburgas: „(.) ant kalnų ir klonyse pamatėme daugybę salašių, palapinių bei besikūrenančių ugnių (.) Toliau tarp kalnų atradome labai dailų kloniuką, kurio vidury liepsnojo didelis malkų laužas (.) Tarnai žibino su vaškiniais dūliais. Dar kitas kalnas atrodė lipsnojęs ugnimi, smalos statinės ir drėvėtos malkos maitino tą ugnį, svaidančią aukštai kibirkštis“.

1935 metais J.Dovydaitis, aprašydamas to meto Joninių šventę, pastebi, kad pirmiausia krenta į akis nepaprasta ugnies reikšmė. „Visi, kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia į medžius aukštas, smaluotas, pakuluotas kartis ar tošis apsuktus beržus, degina juos, kad jie šviestų kuo ilgiausiai, per visą naktį, kol patekės saulė ir būtų matyti iš toli“ Laužus buvo stengiamasis įkurti kuo aukštesnius, nes buvo tikima, kuo didesnį plotą atpšvies apeigų ugnis, tuo blogiau bus piktosioms dvasioms, derliaus ir žmonių gerovės kenkėjoms. Kadangi ugniai buvo suteikiama ypatinga apvalomoji, piktųjų dvasių išvaikymo ir atnaujinimo galia, žemdirbiai šventėje ieškojo ir praktiškos naudos. Jie laužus kurdavo ant būsimojo savo rugių

lauko, ganyklose. Tikėjo kad ugnis sąlygos gerą javą, sveikus, veislius gyvulius. Kad būtų tikriau, aplink ugniakurą varinėdavo gyvulius – ligos nepuls, pikti žyniai ir raganos neužburs. Įbedę į dirvą šventiniam lauže uždegtą baslį, tikėjosi geresnio derliaus sulaukti. Pakišę nuodėgulį po namo stogu, buvo ramūs, kad tais metais išvengs gaisro. Manyta, kad suanglėję malkų gabaliukai, išimti iš Joninių ugniakuro, pilni gydančios galios. Nešdavo juos į trobas ir laikydavo vaistams. Nuodėgulius ir pelenus plačiai išbarstydavo po laukus ir pievas, kad viskas gražiai žž...