Įstatymų leidybos procesas



Įvadas
Įstatymų leidyba yra viena sudėtingiausių ir atsakingiausių valstybės funkcijų, kurią įgyvendinant yra kuriama valstybės teisinė tvarka, modeliuojamas politinis, socialinis, ūkinis ir kultūrinis šalies gyvenimas. Daugelyje valstybių suverenitetą turi Tauta bei parlamentas – Tautos atstovų susirinkimas. Šiame darbe nenagrinėjami referendumo ypatumai, apsiribojama tik parlamentine įstatymų leidybos procedūra, kadangi dauguma įstatymų priimami ne Tautos, o parlamento. Parlamentui yra suteiktos gana plačios teisės priimti bet kokio turinio įstatymus. Tačiau, kad įstatymų leidyboje dalyvaujantys asmenys nepiktnaudžiautų turimomis galiomis, jie privalo laikytis Konstitucijos bei iš anksto nustatytų taisyklių, kurios sudaro įstatymų leidybos procedūros esmę. Be to, įstatymų poveikio totalumas skatina kuo geriau pažinti ir įvertinti įstatymų leidybos procedūrą ir taip geriau suprasti jo teikiamas galimybes. Tinkamas įstatymų leidybos procedūros taisyklių nustatymas, bei jų laikymasis padeda laiduoti teisės sistemos darną, užtikrinti teisėtumą įstatymų leidyboje. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog įstatymų leidybos procedūros tyrimas yra svarbus ne tik pačios procedūros efektyvumui, bet ir įstatymų kokybei.

Įstatymų leidybos procedūrų stadijos
Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio valstybių, įstatymai yra priimami sudėtinga įstatymų leidybos procedūra. Pamatinės įstatymų leidybos procedūros taisyklės yra nustatytos Konstitucijos 68 – 72 straipsniuose, jos detalizuojamos Seimo statute, turinčiu įstatymo galią, nes Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Po 1994 metų, Seime priėmus Seimo statutą, įstatymų leidybos procedūros stadijos yra šios: a) inicijavimo; b) svarstymo; c) priėmimo; d) promulgavimo.
Toliau šiame rašto darbe nagrinėjama kiekviena iš paminėtų stadijų.
1.Inicijavimo stadija
Įstatymo inicijavimas – tai įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčio subjekto kreipimasis į įstatymą priimti įgalintą instituciją su siūlymu priimti, pakeisti ar panaikinti tam tikrą įstatymą. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą. Pagal Konstitucijos 68 straipsnį įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi šie subjektai: Seimo narys arba jų grupė, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir 50 tūkstančių piliečių. Šių subjektų pasiūlytus įstatymų projektus Seimas privalo svarstyti. Įstatymų projektus Seimui gali pateikti ir įstatymo leidybos iniciatyvos teisės neturintys subjektai, tačiau tokiu atveju įstatymo projektai nėra perduodami svarstyti, su jais supažindinami tik atitinkami komitetai. Seimo nariai, Prezidentas ir Vyriausybė įstatymų leidybos iniciatyvos teisę įgyvendina pateikdami įstatymo projektą Seimui, šiek tiek sunkiau šią teisę įgyvendinti piliečiams – jiems keliamos papildomos sąlygos dėl parašų surinkimo. Piliečių įstatymų iniciatyvos teisės realizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas. Pagal šį įstatymą 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašams dėl iniciatyvos projekto surinkti nustatomas imperatyvus dviejų mėnesių terminas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo, kurį pažeidus įstatymo projektas nebegali būti teikiamas Seimui. Piliečių parašų rinkimų lapus išduoda Vyriausioji rinkimų komisija iniciatyvinei grupei, kuri yra sudaroma iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų parengiamiesiems veiksmams, susijusiems su piliečių įstatymo projekto teikimu ...