Ironijos reikšmė lietuvių literatūroje (kalbėjimas)

Ironijos reikšmė lietuvių literatūroje

Ironiškas žvilgsnis, ironiška kalbėjimo intonacija, ironija žiniasklaidoje, ironija grožiniuose tekstuose. Be jos, ko gero, neišsiverčia nė vienas rašytojas. Maironis, žymiausias lietuvių romantikas, tautinio atgimimo dainius, satyrose vartoja ironiją kaip meninę raiškos priemonę, kuri padeda atskleisti neatitikimą tarp idealų ir realybės; J. Savickiui, panašiai kaip ir Maironiui, ji reikalinga, kad atskleistų žmogaus prigimties netobulumą (novelėse), o B. Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“ ironija tampa ginklu, savigynos priemone.

Maironis – žymiausias lietuvių romantizmo atstovas, tautinio atgimimo dainius, gyvenęs XIX a. antroje – XX a. pirmoje pusėje, išleido vienintelį eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“, kurio branduolį sudaro eilėraščiai apie tėvynę. Pasak Irenos Slavinskaitės, knygelės apie Maironį autorės, daug poetų Maironio laikais skyrė savo posmus Lietuvai, bet nė vienas nesukūrė tokių įspūdingų kūrinių. Tauta kentė Rusijos priespaudą, lietuviškas žodis ir raštas buvo uždraustas, neviltis slėgė lietuvių širdis, atrodė, kad niekada nebeišauš diena, kada bus galima mėgautis laisve. Maironis savo eilėraščiais žadino tautą pabusti ir kilti į kovą už nepriklausomybę. Žinoma, jis tai darė netiesiogiai, bet pri(si)mindamas tautos praeitį. Žmogui, paaukojusiam savo asmeninį gyvenimą ir karjerą, buvo skaudu, kad lietuviai, iškovoję Nepriklausomybę, netruko pamiršti puoselėtus idealus. Nusivylęs tikrove, Maironis rašo satyras: „Skausmo balsas“, „Mano moksladraugiams“, „Spjauki, drauguži, į viską“, „Kai kam“. Satyroje ,,Kai kam“ poetas ironizuoja tuos speudopatriotus, kurie grįžo į Lietuvą tik po Pirmojo pasaulinio karo, nes pabūgo Rusijoje įvykusios socialistinės revoliucijos. Lietuvoje jie greit prisitaikė prie klestinčios korupcijos ir tapo“ garsingais veikėjais“. Ne apie tokią Lietuvą svajojo Maironis ir kiti lietuvių patriotai XIX a. pabaigoje. Ypač piktai nuskamba paskutinis šios satyros posmas. Satyros žmogus, kuris panašus į patį poetą, visus pseudopatriotus išvadina menkinamąją prasmę turinčiais žodžiais: siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja, kyšių lupikai... Piktas, smerkiantis (ironiškas) juokas akivaizdus ir satyrose „Skausmo balsas“ ir ,,Mano moksladraugiams“. Juokas (ironija) kyla iš kontrasto tarp idealo ir tikrovės. Satyra „Skausmo balsas“ pradedama vns. 1a.: „ Giedojau meilę, jauną viltį,/ Skambėjo stygos man saldžiai;/ Šiandieną tenka ar nutilti,/ Ar verkt už išgamas skaudžiai“. Kontrastas tarp praeities ir dabarties išryškina kalbančiojo būseną – jis nusiminęs. Kituose posmuose (satyrą sudaro 8 posmai) kalbantysis kreipiasi į tuos, kurie, išdavę idealus, gerkles plauna madera (stipriu vynu), kurie kelią mato tarp rožių, pokylių, juokų... Ironišką, piktą kalbėjimą sustiprina retoriniai sušukimai. Satyrose ryškus dvasinio apkurtimo ir apakimo motyvas. Nuo dvasinio sąstingio gali išvaduoti tik prasmingas gyvenimas, t. y. darbas tėvynės labui. Bet tie, apie kuriuos rašo Maironis, mėgaujasi atsiradusiom galimybėm pasipelnyti, jie apie idėjas, kuriomis ...