I.Kanto etinės pažiūros

Planas

I. Apie I.Kantą.

II. I.Kanto etinės pažiūros:

1) samprotavimai apie laisvę,

2) proto paskirtis – sukurti valią,

3) pareigos moralinė vertė.

III. I.Kanto kritika.

IV. Išvados.

I. Apie I.Kantą

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724 – 1804m.) vokiečių filosofas gimė Rytų Prūsijoje, Karaliaučiaus amatininko šeimoje. Žymus Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet savo gyvenimą Kantas susiejo su Karaliaučiaus universitetu ir šiuo miestu. Kantas įgijo gerą vidurinį išsilavinimą, paskui baigė Karaliaučiaus universitetą. 1755m. tapo neetatiniu lektoriumi. 1770m. Kantas buvo išrinktas logikos ir metafizikos profesoriumi. Kantas garsėjo punktualumu ir sėslumu. Filosofas palaidotas pačiame Karaliaučiaus centre –– prie katedros.

Visi istorikai sutaria, kad Imanuelis Kantas buvo tikra retenybė, žmogus, apdovanotas didžiu protu mąstytojas. A.M.Kvintonas rašė, kad Kantas geriau negu bet kas kitas suderino Platono teorinio mąstymo originalumą su enciklopediniu Aristotelio išsilavinimu.

Vienas iš svarbiausiu jo etikos traktatu yra “Moralės metafizikos pagrindai”. Kantas jame parodė morales savarankiškumą – jos autonomiją. Jo nuomone, moralės dėsniui suprasti pakanka žmogaus proto.

II. I.Kanto etinės pažiūros

Savo etinę teoriją Kantas pradeda samprotavimais apie laisvę. Laisvės sąvoka yra jo etinės sistemos kertinis akmuo. Garsiąją Kanto ffrazę “privalėti reiškia galėti” reikėtų suprasti taip: kadangi visi žmonės turi siekti summum bonum (aukščiausiojo gėrio), kuriame sutaptu dora ir laime, vadinasi šis gėris egzistuoja. Tai reiškia, kad turi būti pomirtinis gyvenimas, kuriame aukščiausias gėris tampa tikrove. Aišku, dėl šio tteiginio galima būtų ir pasiginčyti. Laisvę Kantas aiškino kaip sugebėjimą vadovautis protu. Vadovavimosi protu principą jis vadino valios autonomija. Valingus poelgius Kantas priešino veiksmams, kuriuos sukelia jausmai, norai ar šališkumas. Jeigu jūsų kas nors paklaustu: “Kuo žmogus, kuris elgiasi moraliai, skiriasi nuo to, kuris elgiasi amoraliai?” – ką jūs atsakytumėte į šį klausimą? Kantas manė, kad tokie klausimai yra labai svarbūs. Šitaip klausdamas, jis turėjo galvoje du poelgių tipus:

1.Poelgiai, kylantys iš mūsų polinkių;

2.Poelgiai, skatinami pareigos jausmo.

I.Kantas teigia, kad “tikroji proto paskirtis tūrėtų būti-sukurti valią; ne tiek kaip priemonę kuriam nors tikslui, o gerą valią pačią savaime”.1 Gerą valią jis sulygina su pareiga. Visi poelgiai, kuriuos žmogus daro, turi būti daromi iš geros valios, t.y. iš pareigos, tačiau realiame ppasaulyje taip nebūna, nes tai atlikti trukdo tam tikri veiksniai: egoistiniai tikslai – kitų asmenų poveikis ir kiti. Net jei tau ir atrodo, kad poelgis atliktas iš pareigos, tačiau iš tikrųjų jis gali pasirodyti, kad tai atlikai turėdamas tiesioginį polinkį į tą poelgį, todėl labai svarbu yra suvokti skirtumą tarp pareigos, kuri atsiranda savaime, ir tarp tos pareigos, kuri atsiranda dėl kažkokio tai polinkio:

“Neliečiu čia visu tų poelgių, kurie pripažįstami kaip prieštaraujantys pareigai nors vienu ar kitu požiūriu jie ggalėtų būti ir naudingi; visiškai nereikia klausti, ar jie galėtų būti atliekami iš pareigos, nes šiai jie net prieštarauja. Nekalbėsiu ir apie tuos poelgius, kurie tikrai atitinka pareigą, bet žmonės į juos neturi jokio tiesioginio polinkio, o vis dėlto juos trikdo kito polinkio verčiami. Todėl, čia nesunku atskirti, ar pareigai neprieštaraujantis poelgis atliktas iš pareigos, ar egoistiniais tikslais. Daug sunkiau tokį skirtumą pastebi ten, kur poelgis neprieštarauja pareigai, o be to dar ir pats subjektas turi tiesioginį polinkį tą poelgį atlikti”.2

Pareigos vertę lemia maksima, t.y. noro principas, pagal kurį elgiamasi neatsižvelgiant nei į vieną polinkį. O visa tai yra valios principe, kuris atsiduria tarytum kryžkelėje tarp formalaus ir materialaus principų. Kai mes elgiamės iš pareigos, kuri atsiranda savaime, iškart atmetame materialųjį principą, taigi atmetam bet kokį galimą polinkį ir elgiamės remdamiesi formaliu principu, kuris yra ne kas kita, o kaip tik idėja, kuri negali egzistuoti materialiame pasaulyje, o tik dvasiniame, t.y. pareiga poelgio būtinybė iš pagarbos dėsniui:

“Poelgio iš pareigos moralinę vertę lemia ne tas tikslas, kuris tūrėtų būti tuo veiksmu pasiektas, o maksima, pagal kurią buvo nuspręsta elgtis. Vadinasi, ta vertė priklauso ne nuo veiksmo objekto tikroviškumo, o nuo noro principo, pagal kurį elgiamasi neatsižvelgiant nei į vieną troškimų ggalios objektą. Tai, kad tikslai, kurių vedami galėtume elgtis, taip pat ir jų pasekmės tikslu bei valios motyvu forma negali poelgiams suteikti jokios besąlyginės ir moralinės vertės, aiškiai išplaukia iš ankstesnių samprotavimų. Tai kurgi ta vertė, jei jos nėra valioje, kai ši susiejama su laukiama pasekme? Ji negali būti niekur kitur, o tik valios principe, neatsižvelgiant į tikslus, kuriuos tuo poelgiu galima būtų pasiekti; valia atsiduria kažkur viduryje, tarytum kryžkelėje tarp savo apriorinio principo, kuris yra formalus, ir tarp savo aposteriorinio motyvo, kuris yra materialus. Ir kadangi ją turėtų kažkas nulemti, tai ją lemia formalus noro principas, nes, kai elgiamasi iš pareigos, jai atimamas bet koks materialus principas.

Trečiąjį teiginį – abiejų pirmųjų sekmenį – suformuluočiau taip: pareiga yra poelgio būtinybė iš pagarbos dėsniui. Į objektą, mano sumanyto poelgio pasekmę, galiu turėti polinkį, bet pagarbos jam – niekada, ir kaip tik dėlto, kad tai tik rezultatas, o ne valios veikla. Taip pat negaliu jausti pagarbos polinkiui apskritai.”.3

Poelgis iš pareigos visiškai nesuderinamas su polinkiu, jis yra aukščiau žmogaus norų ir todėl sunkiau pasiekiamas, o visa tai pasiekti turi padėti pareiga ir valia, kurie yra tarytum skatinančios priežastys, kurioms mes jaučiame pagarbą. Tačiau pareigos ir dorovės dėsnio supratimas veikia žmogaus širdį daug sstipriau nei visos kitos skatinančios priežastys:

“Taigi, tik grynas dėsnis pats savaime gali būti pagarbos objektu, o kartu įsakymu. Vadinasi, poelgis iš pareigos turi visiškai izoliuoti polinkio įtaką, o su ja kartu ir bet kurį valios objektą; valiai nelieka nieko kito kas ją galėtų sąlygoti kaip tik: objektyviai – dėsnis, o subjektyviai – gryna pagarba tam praktiniam dėsniui, t.y. maksima –būtinumas paklusti tam dėsniui net ir tokiais atvejais, kai prieštarauju visiems savo polinkiams.

Taigi poelgio moralinę vertę sudaro ne rezultatas, kuris iš to poelgio yra laukiamas, taip pat ir ne koks nors to poelgio principas, kurio motyvą sąlygoja laukiamas rezultatas.

Aš visada privalau elgtis tik taip, kad galėčiau taip pat norėti, kad mano maksima taptų visuotiniu dėsniu”.4

Tačiau maksima negali būti tokio lygio, kaip visuotinai priimtinas gamtos dėsnis. Kantas sako, kad vienintelis galimas principas, tinkantis būti kategoriniu imperatyvu yra toks: “elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymu leidimo principas.” Taigi Kantas sako, kad bet kuris mūsų poelgis turi būti patikrinamas visuotinumo šviesoje: kas butu, jeigu kiekvienas elgtųsi taip kaip mes? Štai kodėl melas, net kai meluojama kokiais nors praktiniais sumetimais, negali būti laikomas moraliu dalyku jokiomis aplinkybėmis. Juk jeigu melavimas taptų visuotiniu dėsniu, kurio visi laikytų...