Gyvenimo prasmės problema - esė

Gyvenimo prasmės ieškojimas yra bene pati svarbiausia gyventi žmogų motyvuojanti jėga. Kokia ta prasmė, turbūt tai pasirinkimo klausimas, filosofinių apmąstymų, vidinių dvasinių resursų ir gyvenimo patirties rezultatas. Prasmės klausimas žmoniją domino nuo neatmenamų laikų. Į jį bandė atsakyti filosofai, dvasininkai, poetai, tačiau vienareikšmio atsakymo niekas taip ir negalėjo pateikti.

Antikinėje filosofijoje gyvenimo prasmės klausimus kėlė Platonas, Aristotelis, Epikūras... Šie filosofai atsakymus formavo daugiausiai per harmoniją su gamta, dievais ir žmonėmis, siejo su gėrio idealais, dorybėmis ir harmonija su visatos dieviškaja tvarka.

Rytų filosofija pabrėžė gėrio ir moralės svarbą gyvenime, prasmę rado paprastoje, harmoningoje, pilnoje besąlyginės meilės egzistencijoje.

Šiuolaikinėje vakarų filosofijoje gyvenimo prasmės klausimas tapo ypač problematiškas. Ne tik, kad pradėta abejoti tradiciniais atsakymais, bet iš viso – pačia prasme. Ryškiai pabrėžiama individo laisvė, vertybių siekiai. Pasak prancūzų rašytojo A. Camus, nors gyvenimas yra beprasmis, jame visviena reikia gyventi didvyriškai, sekuliariame šventume, nors tai ir bus absurdiška. Egzistencialistinė filosofija teigia, kad kiekvienas žmogus turi surasti savo asmeninę gyvenimo prasmę, nėra jokių bendrų, galutinių prasmių.

Gyvenimo prasmės klausimą tyrinėja ir mokslas. Jis kelia įvairias hipotezes, teorijas, besiremiančias daugiausiai evoliucija ir laimės tyrinėjimais. Psichologija pabrėžia žmogaus asmeninį tobulėjimą, vidinio potencialo atskleidimą, realizaciją, socialinių santykių darną. Biologai gi teigia, kad jei ir yra kažkokia gyvybės prasmė, tuomet tai yra siekis kuo labiau išplatinti savo genus.

Į gyvenimo prasmės klausimą bandė atsakyti ir visos egzistuojančios religijos. Jėzus sakė, kad gyvenimo prasmė yra tikėjimas, Dievo karalystė. Buda tikėjo, kad gyvenimo prasmė yra gyventi harmoningai, atmetant savanaudiškus norus ir neapykantą. Mahometas sakė, kad Dievas žmonėms patikėjo gyvenimą, kurio skyrimas Dievo suvokimui ir veda į amžinąjį gyvenimą.

Kiekvienas iš mūsų ieškome savojo gyvenimo prasmės, ieškodami pusiausvyros, ramybės ir vilties, kad gyvename ne veltui. Tačiau ieškojimas dažnai sukelia vidinę įtampą, kartais išgąsdina, bet tuo pačiu ir padeda judėti į priekį. Žmogų dažnai gyvenime aplanko beprasmybės, tuštumos pojūtis – egzistencinis vakuumas, kuris lemia žmogaus pasąmonės bėgimą nuo gyvenimo prasmės klausimo, nes jis kelia vidinę įtampą, diskomfortą ir grėsmę nusistovėjusiam saugumui. Anot visame pasaulyje garsaus austrų psichiatro V. E. Franklio, ir nereikia ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės, nes bendros, visiems tinkančios jos ir nėra. Kiekvienas žmogus, ateidamas į pasaulį, turi savo ypatingą egzistavimo misiją, vienokį, ar kitokį pašaukimą,

2

kurį privalo įgyvendinti. Siekdamas to žmogus ir gali atrasti gyvenimo prasmę. V. E. Franklis rašė: ,, Yra tik konkreti prasmė, konkrečiam ž...