Galimas mediacijos ginčuose tarp pacientų ir sveikatos priežiūros įstaigų modelis

Galimas mediacijos ginčuose tarp pacientų

ir sveikatos priežiūros įstaigų modelis

Lietuvai

Pradėdama savo esė, bendrais bruožais noriu pristatyti mano manymu, šiai dienai nepopuliarų pacientų ir sveikatos priežiūros įstaigų ginčų sprendimo būdą – Mediaciją.

Mediacija, tai savanoriškas ir konfidencialus ginčo sprendimas, kurio metu neutralus tarpininkas padeda ginčo šalims aptarti skirtingus požiūrius ir pasiekti bendrą, šalių poreikius atitinkantį susitarimą. Šį ginčo sprendimo būdą vadinu nepopuliaru, nes pacientų ir sveikatos priežiūros įstaigų ginčų mediacija – ypatingai jautrių ginčų sprendimas. Šių ginčų išskirtinumas – itin stipri emocinė būsena, tiek pacientų ar jų artimųjų ir gydytojų, nes dažniausiai kylantys ginčai yra dėl medicininių klaidų arba netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, kurios padaro žalą sveikatai ar baigiasi paciento mirtimi, o už padarytą žalą ar kitokią skriaudą, pacientai dažniausiai tikisi Temidės atpildo skriaudėjui.

Be abejonės, kai susiklosto ginčo situacija tarp paciento, sveikatos priežiūros įstaigos ir gydytojo, nepaprastai svarbu rasti tinkamą balansą tarp paciento lūkesčių, siekių bei išsiaiškinti sveikatos priežiūros įstaigos ir konkretaus gydytojo atliktus arba neatliktus veiksmus. Keltinas klausimas: ar konkretūs veiksmai (arba neveikimas) iš tikrųjų objektyviai sąlygojo žalos atsiradimą pacientui. Tokioje situacijoje, siekiant kuo operatyviau bei ekonomiškiau išspręsti kylantį arba jau kilusį ginčą, siūloma pasinaudoti mediacija ir jos teikiama nauda, kurios tikslas – informacijos atskleidimas, paaiškinimas, kodėl įvyko situacija, sukėlusi neigiamas pasekmes, užuojautos bei atsakomybės prisiėmimo išreiškimas.

Tačiau mano pastebėjimu, didesnė nukentėjusiųjų dalis nenori rinktis taikaus ginčo sprendimo būdo, nes jų įsitikinimų už bet kokią padarytą žalą, kaltinamasis turi būti nubaustas. Sakoma, kerštas saldus. Daugelis mūsų, nuo ko nors nukentėję, nori skriaudikui padaryti ką nors negero, net jeigu tai yra artimas žmogus: mums atrodo, kad tai kažkokiu būdu kompensuos neigiamus pojūčius. Prisimenant pasaulio literatūros istoriją, žmonės taip elgėsi visais laikais – pakanka prisiminti Homero „Ilijadą“ ar Šekspyro „Hamletą“.

Kai mus įžeidžia, sakome, kad mums skaudu, ir tai ne tiesiog žodžiai. „Funkcinės magnetinio rezonanso tomografijos tyrimais nustatyta, kad bendruomenės atmetimas aktyvina smegenų sritį, siejamą su fiziniu skausmu – dorsaline priekine juosta ir priekine juostuotąja žieve ir priekine centrinės skilties dalimi. Tos pačios smegenų sritys būna aktyviausios žmonių, linkusių agresyviausiai reaguoti į įžeidimą.

Keršto jausmas – galingas emocinis stimulas. Jis skatina nusikalsti (remiantis statistika, keršto ir įniršio ...