Fotoaparatas

Daugiau nei du milijonus kartų per dieną kur nors pasaulyje trekšteli fotoaparatas, ir padaroma nuotrauka. Tai momentinės nuotraukos, įamžinančios laimingas šeimos akimirkas, ir dramatiški naujienų vaizdai, reklaminės ir madų nuotraukos bei domentams skirti mūsų atvaizdai, taip pat iš palydovų erdvėje siunčiami planetos vaizdai ir daugybė kitų. Fotografija jau ir naudojama daugelyje sričių, ir visą laiką jų atsiranda vis kitų.

Pirmosios fotografijos buvo daromos šlifuoto metalo plokštelę padengiant šviesai jautriais chemikalais, bet vaizdas būdavo blyškus, pilkų sidabriškų šešėlių ir matomas ttik tam tikru kampu. Dabar chemikalai paskleidžiami ant celiuliozės (plastiko rūšis) fotojuostos, ir nuotrauka gali būti nespalvota arba spalvota. Fotografijas galima daryti ir elektroniniu būdu ant kompiuterinių diskų statiniu vaizdo filmavimo aparatu. Tokias nuotraukas galima išsyk parodyti per televizorių ir palydovu perduoti į bet kurią pasaulio vietą.

FOTOGRAFIJOS ISTORIJA

Fotografija taip pavadinta, sujungus graikiškus žodžius photos (šviesa) ir grapho (rašau), ir, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia rašymą šviesa, atvaizdų darymą šviesa.

Šviesos spinduliai, atšokę nuo kokio nors apšviesto daikto iir praėję pro objektyvą, sudaro fotografinės plokštelės (stiklo) arba filmo šviesai jautriame sluoksnyje nematomą slaptąjį atvaizdą, kuris po cheminio apdirbimo pavirsta matomu atvaizdu (sudarytu iš atvirkščių tonų) – negatyvu; iš negatyvo daromas ant šviesai jautraus fotografinio popieriaus atspaudas- pozityvas.

Fotoaparatų pirmtakai mena senus laikus, o pati fotografija išrasta 1820m. Pirmąjį žinomą fotografinį atvaizdą 1826m. pavyko padaryti prancūzui Žozefui Niepsui, bet šis vaizdas buvo labai neryškus,o išlaikymas truko aštuonias valandas.

1839m. kitas prancūzas Luji Dageras išrado būdą per kelias minutes gauti ryškias fotografijas sidabruotoje vario plokštelėje. Netrukus dagerotipija labai išpopuliarėjo darant portretus, bet taip buvo gaunamas vienintelis atvaizdas.

Negatyvo ir pozityvo principą, kuriuo dauginamos fotografijos,1841m. išrado anglas Vilijamas Henris Foksas Tolbotas.

Iš pradžių fotografija domėjosi tik entuziastai. Fotoaparatai buvo didžiuliai, kiekvienai nuotraukai reikėjo neštis atskirą stiklo plokštelę ir apdoroti ją nešvariais chemikalais. 1888m. amerikietis Džordžas Istmenas išrado fotoaparatą, vadinamą Kodaku. Jis buvo mažytis ir lengvas, jam jau nebereikėjo plokštelių, nes viduje buvo susukta juosta. Fotografuoti tapo taip lengva, kkad greita tuo užsikrėtė milijonai žmonių.

FOTOAPARATAS – optinis prietaisas, naudojamas daikto atvaizdui kurti ir fiksuoti fotojuostoje.

Nors pirmoji fotonuotrauka buvo padaryta kiek mažiau negu prieš 150 metų, fotoaparatas yra daug senesnis išradimas.

Maždaug 1500 m. pr. Kr. Kinai atrado, kad šviesa , patekusi į tamsų kambarį pro mažą skylutę, atspindi ant priešingos sienos neaiškius išorinio pasaulio pavidalus. Po daugelio amžių toks kambarys Europoje buvo pavadintas camera obscura; lotyniškai tai reiškia “ užtemdytas kambarys”.

17 amžiuje kai kurie ddailininkai, įstatę į skylutę lęšį, kad vaizdas būtų ryškesnis ir šviesesnis, piešdavo tokių atspindžių eskizus. Atradus chemikalus, kurie patamsėja nuo šviesos poveikio, pasidarė įmanoma tokius atvaizdus įamžinti.

Šiandien tokių medžiagų kaip plastikai ir aliuminis dėka fotoaparatai yra nedideli ir nesunkūs. Šiuolaikinė technologija, pagal kurią gaminami mūsų dienų fotoaparatai, užtikrina, kad kiekviena nuotrauka būtų apšviesta reikiamo striprumo šviesos pluoštu (autoeksponavimas) ir būtų pakankamai ryški (autofokusavimas). Tačiau vis fotaparatai veikia tuo pačiu principu kaip ir senovės camera obscura.

Fotografijos aparatas sudarytas iš šių pagrindinių dalių:

1) kameros(šviesos nepraleidžiančios dėžutės);

2) objektyvo(prietaiso optiniam atvaizdui sudaryti);

3) užrakto (mechanizmo,kuriuo šviesinis atvaizdas reikiamą laiko tarpą praleidžiamas į plokštelę arba filmą);

4) mechanizmo ryškumui nustatytil;

5) vaizdo ieškiklio (prietaiso fotoaparatui nutaikyti į fotografuojamąjį objektą).

Kamera

Dėžutė, kurios vienoje sienelėje įtvirtintas objektyvas, o priešingoje sienelėje įtaisoma šviesai jautri medžiaga. Kamera turi apsaugoti fotografinę plokštelę arba filmą nuo bet kokios pašalinės šviesos. Fotoaparatų kameros arba korpusai būna:

a) standūs, dėžutės tipo;

b) stanūs kompaktiški su ištraukiamu objektyvu;

c) su sustumiamomis dumplėmis, siaurėjančiomis arba vienodo skerspjūvio(štatyvinės kameros), panašiomis į armonikos dumples.

Objektyvas

Svarbiausia fotoaparato dalis – objektyvas.Jis projektuoja į plokštelę arba filmą fotografuojamo daikto šviesinį atvaizdą. Paprastasis surenkamasis lęšis (didinamasis stiklas) duoda pasklidą,neryškų atvaizdą.Dėl to objektyvai paprastai yra sudaryti iš kelių (nuo trijų iki aštuonių) lęšių, kurių iškilumas arba įdubumas (kreivumo spinduliai) ir stiklo sudėtis tiksliai apskaičiuoti ir iišlaikyti gaminant.

Objektyvas montuojamas įtvare, atitinkančiame kamerą,kuriai jis skirtas. Ant centrinio užrakto įtvaro padaryta diafragmų skalė,atstumų skalė bei ryškumo zonos skalė.

Židinio nuotolis ir santykinė anga yra pagrindiniai objektyvą apibūdinantieji duomenys.

Židinio nuotolis- atstumas tarp objektyvo optinio centro ir plokštelės(arba filmo), kai ryškiai nustatytas labai tolimo daikto atvaizdas. Jeigu objektyvas nustatytas taip, kad labai tolimų daiktų,esančių ne arčiau kaip už 100m nuo aparato,atvaizdas matiniame stikle išeina ryškus (tai vadinama ryškumo nustatymas begalybei), tai atstumas tarp objektyvo diafragmos plokštumos ir matinio stiklo yra lygus to objektyvo židinio nuotoliui. Kiekvieno objektyvo židinio nuotolis – tai tas mažiausias atstumas nuo jo optinio centro iki plokštelės, kuriuo tegalima gauti ryškų atvaizdą.

Židinio nuotolis išreiškiamas centimetrais (arba milimetrais). Nuo jo dydžio priklauso objektyvo šviesos stiprumas ir ryškiai atvaizduojamos erdvės zona, daiktų atvaizdų mastelis ir, be to, kiekvienai objektyvo konstrukcijai – didžiausias plokštelės arba filmo formatas, kuriuo galima padaryti iki kraštų ryškų atvaizdą.

Fotografuojant iš to paties taško, objektyvas su trumpu židinio nuotoliu duoda mažo formato atvaizdą smulkiu masteliu, objektyvas su ilgu židinio nuotoliu duoda didelio formato atvaizdą stambiu masteliu. Atvaizdų mastelis yra tiesiog proporcingas židinių nuotoliams.

Santykinė anga ( geometrinis šviesos stiprumas)-objektyvo galia apšviesti vienokiu ar kitokiu stiprumu kameroje esančios fotografinės medžiagos šviesai jautrų ssluoksnį. Kuo didesnis objektyvo šviesos stiprumas, tuo mažęsnio išlaikymo reikia fotografuojant.

Objektyvo šviesos stiprumas tuo didesnis, kuo didesnė jo anga ir kuo trumpesnis jo židinio nuotolis. Santykinis angos dydis – santykis tarp pilnos objektyvo veikiančios angos (didižiausia objektyvo anga (įeinamasis vyzdys), pro kurią praeina šviesos spindulių pluoštas; ji paprastai lygi pirmajam lęšiui arba kiek mažesnė už jį) skersmens ir jo pagrindinio židinio nuotolio.

Šiuolaikiniuose aparatuose būna objektyvai su santykinėmis angomis 1:1,5; 1:2; 1:2,8; 1:3,5; 1:4; 1:4,5; 1:6,3. Kuo didesnis antrasis santykio narys, tuo mažesnė pati santykinė anga.

Prietaisas objektyvo angai reguliuoti vadinamas diafragma, o skaičių eilė- tai šio prietaiso skalė. Skaičiai diafragmų skalėje yra objektyvo faktinių (veikiančiųjų) santykinių angų vardikliai įvairioms slankiklio padėtims. Didelė diafragma – tai didelė anga, bet maži skaičiai (1,5-4,5).

Maža diafragma – tai maža anga, bet dideli skaičiai(11-36).Vidutinė diafragma-tai 5,9- 9.

Užraktas

Fotografinis užraktas- mechanizmas, kuris atidaro praėjusiems pro objektyvą šviesos spinduliams kelią į plokštelę arba filmą ir po tiksliai nustatomo laiko tarpo uždaro jį.

Pasitaiko dvejopų užraktų:

1)centrinis užraktas, atidarąs ir uždarąs veikiančiąją objektyvo angą;

2) užuolaidinis užraktas, atidengiąs negatyvinės medžiagos plokštumą(įtaisytas mažojo formato filminiuose aparatuose).

Vaizdo ieškiklis

Vaizdo ieškiklis rodo, kas išeis nuotraukoje tais atvejais, kai fotografuojamojo kadro(š...