Filmas „Baraka“ - Refleksija

Kino meno istorijoje svarbų vaidenį vaidina nebylusis kinas, kaip pirmasis žmogaus bandymas judančiais vaizdais užfiksuoti save arba/ir aplinką. Nepaisant kino pramonės pažangos, grįžtama prie nebyliojo kino – išnaudojant visas šiandienos suteikiamas technikos galimybes kinas be žodžių tampa įdomia priemone atskleisti auditorijai savo poziciją. Režisieriaus Ron Fricke1 filmą „Baraka2“ galima tapatinti kaip nebyliojo kino projektu. Filmas užgniaužia kvapą, priverčia susimąstyti apie dabartį ir ateitį. Įspūdingais vaizdais iš viso pasaulio, be jokių tekstų ar siužeto, autorius kalba apie gamtos grožį, harmoniją, globalines problemas, analizuoja žmonių sąveiką, paliečia religiją ir daugybę kitų klausimų. Filmą galima siųstis visomis pasaulio kalbomis, nes filme nėra kalbos, ko pasekoje sukūriamas universalumas, - jis atskleidžiamas kitomis komunikacijos priemonėmis. Filme nėra nei vieno žodžio, bet jis bus suprastas, nes tarsi kalba visomis kalbomis. Filmas įdomus ir yra sunku nusakyti žanrą. Dokumentiniu filmu juo nepavadinčiau, o turbūt nesu įpratęs stebėti tokią dokumentiką.
Filmas neturi ryškios siužetinės linijos, neįmanoma atpasakoti filmo siužeto ir nėra lengva nuosekliai atkurti "filmo veiksmo" procesą. Įdėja yra gana paprasta: tobuli, gamtos ir žmonijos dvasią atskleidžiantys vaizdai, profesionalus operatoriaus darbas, nepriekaištingai su jais suderinta muzika3. Taigi, koks filmo ritmas ir scenarijus? Filmas pradedamas kalnų vaizdais, tai pirmapradžiai gamtos resursai. Vėliau rodomi religiniai ritualai, jie keič...