Darbo teisė. Darbo sutartis ir jos rūšys

ĮVADAS

Kiekvienoje įmonėje ar organizacijoje fizinio asmens, neturinčio patento darbams atlikti, susitarimas su darbdaviu dėl atliekamų darbų bei asmens pareigų įmonėje įforminamas darbo sutartimi. Darbo sutartis reguliuoja privačius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio bei yra vienas svarbiausių individualiosios darbo teisės institutų. Šioje sutartyje nustatomi, keičiami bei pratęsiami sutartiniai santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio. Darbo sutartis - darbuotojo ir darbdavio susitarimas. Šiuo susitarimu darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, kvalifikacijos darbą bei eiti tam tikras pareigas įmonėje, paklusdamas nustatytai įmonės vidaus darbo tvarkai. Darbuotoju gali būti nuolatinis Lietuvos gyventojas, vyresnis nei 16 m.  Darbdavys pasirašydamas darbo sutartį su darbuotoju įsipareigoja suteikti sutartyje nurodytą darbą, užtikrinti darbo sąlygas bei mokėti darbuotojui sutartą atlyginimą. Darbo sutartyje nurodomos abiejų šalių sulygtos sutarties sąlygos, kurios apibrėžia šalių teises bei pareigas. 

Darbo objektas – Darbo sutartis.
Darbo tikslas – išanalizuoti darbo sutartis ir jų rūšis.
Kursinio darbo tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai:
1. Išanalizuoti darbo sutarties rūšis.
2. Nustatyti darbo sutarties sudarymą, nutraukimą ir formą.
Tyrimo metodai. Darbe naudojami šie tyrimo metodai.
1. Teisinės analizės, analitinio bei lingvistinio metodų pagalba nagrinėjami norminiai teisės aktai, specialiuosiuose ir internetiniuose šaltiniuose publikuota informacija.
2. Taikant loginį, sisteminės analizės ir apibendrinamąjį metodus darbe daromi apibendrinimai ir išvados.
Darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, 2 dalys, išvados, literatūros sąrašas. Darbo apimtis be priedų 15 puslapių.


2. DARBO SUTARTIS, DARBO SUTARTIES SĄVOKA

Darbo sutarties sąvoka Lietuvos nacionalinėje teisėje visų pirma yra siejama su įstatymo leidėjo įtvirtinta definicija, kuri nurodo, jog darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (LR DK 32 str).
Šiame apibūdinime yra du požymiai, kurie skiria darbo sutartį nuo kitų sutarčių:
1) Darbuotojas turi dirbti tam tikrą darbą, arba eiti tam tikras pareigas, darbo metu, t.y., atlikti darbo funkciją. Šiuo požymiu sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių, kuriomis įsipareigojama atlikti tam tikrą apibrežtą užduotį.
2) Atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas turi laikytis vidaus darbo tvarkos, ir paklusti darbdavio nurodymams. Šalių pavaldumas darbo teisėje yra būtina darbo organizavimo prielaida.
Reikėtų paminėti, kad panašiai darbo sutartis yra apibrėžiama ir užsienio valstybėse. Pavyzdžiui, Estijos Respublikos darbo sutarties įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtinta, kad darbo sutartis yra susitarimas tarp darbuotojo ir darbdavio, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti darbdavio naudai, paklusdamas jo nustatytai tvarkai ir nurodymams, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį. Be to, šio straipsnio 2 d. yra įtvirtinta, kad, ...