Darbo su šeima metodas

Darbo su šeima metodas
Socialiniai ryšiai leidžia numatyti, kokios pagalbos galima tikėtis iš tam tikrų asmenų, o tai
leidžia jaustis saugiau. Šeimos, draugų teikiama emocinė, fizinė pagalba palengvina naštą,
atlieka savęs suvokimo, izoliacijos mažinimo ir bendrumo jausmo atsiradimo, pasidalinimo
išgyvenimais vaidmenį.
1. Suteikti šeimos nariams informaciją apie pacientų sutrikimą ir jo gydymo būdus.
2. Pagerinti bendravimo būdus šeimoje.
3. Pagerinti šeimos problemų sprendimo gebėjimus.
4. Pagerinti artimųjų psichologinio prisitaikymo strategijas.
5. Paskatinti artimųjų įtraukimą į bendruomenės veiklas už šeimos ribų.
Kaip išsiaiškinta, socialinis darbuotojas reabilitacijos centruose taiko šiuos pagalbos šeimai būdus:
1. Psichoedukacija – tai artimųjų informavimas apie sutrikimo simptomus, priežastis, eigą,gydymą bei teorines žinias siejant su konkretaus paciento ligos simptomais ir aplinkybėmis.
2. Socialinis darbas su šeima – tai socialinių problemų išsiaiškinimas ir sprendimas. Padeda
artimiesiems prisitaikyti prie pokyčių, nulemtų šeimos nario sunkaus sutrikimo, ir ligoniui integruotis į visuomenę.
3. Psichologinis, psichoterapinis darbas su šeima – tai šeimos sesijos, artimųjų grupės.
Šeimos sesijos padeda išsiaiškinti šeimos problemas, įveikti emocines krizes, mažinti
kritiškumą ir per dideles emocijas, nes tai turi įtakos atkryčių profilaktikai. Nustatomas
struktūruotas santykis su šeima, naudojamos elgesio ir pažintinės pokalbio technikos.
Šeimai labai svarbu bendradarbiauti su socialiniu darbuotoju, nes jis gali suteikti:
 informacijos apie finansinę paramą, socialines paslaugas, nevyriausybines organizacijas;
 socialinė pagalba turėtų būti nukreipta ne tik į tiesiogiai su liga susijusias problemas, bet
turi būti įtraukiama ir bendruomenė;
 informaciją apie institucinės globos veiklą bei paslaugas, dokumentų tvarkymą, jei
sergančio asmens globa namuose per sudėtinga ar kelia grėsmę kitiems šeimos nariams.
Socialinis darbuotojas-padėjėjas, dirbantis su psichinę negalią turinčiu asmeniu ir jo šeima, yra tik šeimos pagalbininkas, bet nėra tos sistemos narys. Jis tik iš šalies stebi ir mato situaciją, savo
žiniomis, įgūdžiais, savybėmis stengiasi padėti.
Apibendrinimui verta pabrėžti, kad neįgaliojo kliento šeima buvo ir lieka svarbiausia atrama
ligos ir negalios atveju. Koks jos požiūris į ligą, ligos prognozę, kokie jausmai klientui, koks jos
vaidmuo, kaip jį pakeis liga ir kaip liga paveiks šeimą, kaip jau išnagrinėta, priklauso nuo to,
kaip ji paprastai susidoroja su stresu, neigiamomis emocijomis/
Pagalba turi būti teikiama ne tik klientams, bet ir jų šeimos nariams, taip užtikrinant geresnę
psichosocialinės reabilitacijos kokybę.
Darbo su grupe metodas
Neįgaliam ž...