Blaise Pascalio ir Benedikto Spinozos Dievo samprata - lyginamoji analizė

Jau Antikoje filosofai gvildeno pirmojo prado, jį veikiančios ir formuojančios jėgos bei anonimiško žmogaus santykio su pasauliu klausimą. Kintant filosofinėms pažiūroms kito ir šios problemos traktavimas. Viduramžiais filosofai bandė pašalinti logines teologijos klaidas neatitrūkstant nuo krikščioniškų doktrinų, kuriomis remiantis aiškintas Dievas. Renesanso laikais imta tolti nuo doktrinų, vis laisviau jas interpretuojant. XVII amžiuje — laikotarpyje tarp Renesanso ir Apšvietos savo pažiūrų unikalumu išsiskyrė Benedictus de Sinoza arba tiesiog Spinoza ir Blaise Pascalis.
Tai — mąstytojai, kurie skyrėsi ne tik savo filosofinėmis pažiūromis, bet ir išskirtinėmis dėstymo manieromis. Spinoza atstovaudamas racionalistinį mąstymo modelį pasirinko geometrinį dėstymo metodą, nes tikėjosi, kad juo įmanoma įrodyti netgi Dievo egzistenciją. Jis priėmė neginčijamas aksiomas, kurių tikrumą turėtų garantuoti protas ir iš jų išvedė likusius teiginius. Tuo tarpu Pascalis, priešingai, pasirinko subjektyvių išgyvenimų formą ir betarpišką dėstymo manierą. Jis nebando kažko moksliškai įrodyti, jam tai neprasminga ir nereikšminga. Pripažindamas savo ribotumą, jis ieško žmogiškosios būties prasmės.
Spinozos netenkino dualistinis pasaulio modelis, taigi jis bandė pašalinti dvasinio ir fizinio pasaulių perskyrą, už ką opozicijos buvo apkaltintas panteizmu. Filosofas žengė rizikingą žingsnį ir „savo“ Dievui nesuteikė laisvos valios, sulygino jį su gamta ir atribojo nuo bet kokios įtakos žmogui. Pascalis, tuo tarpu, kūrė praktinę filosofiją, kuri atitiktų moralinius ir religinius žmogaus poreikius. Jo užrašai, kurie vėliau išleisti kaip knyga „Mintys“ turėjusi būti krikščionybės apologetika. Jos tikslas buvo padėti pasimetusiam ir neapsisprendusiam žmogui beprasmiškame pasaulyje ir rasti praktinę išeitį iš šios padėties.
Abu autoriai kalbėjo apie Dievą, tačiau priešingas tiek jo traktavimas kaip kūrėjo, tiek žmogaus santykio su juo. Pascalio filosofija rutuliojama krikščionybės kontekste, tuo tarpu Spinozos Dievo nėra „virš“ pasaulio, pats Dievas yra amžinai kuriantis pasaulis.
Spinoza įveikė idealaus — dvasios ir realaus — fizinio pasaulių dualizmą. Jis teigė pasaulyje egzistuojančią vienintelę substanciją, kuriai priskiriamas tobulumo požymis (be jo įrodinėdami Dievą neapsiėjo nei vienas filosofas). Jau pačioje substancijos prigimtyje esti egzistavimas ir ji pati yra savęs priežastis. “Substancijos egzistavimas kyla iš pačios jos prigimties, kurioje glūdi egzistavimas” (11 teorema). Jei būtų kita, išorinė priežastis lėmusi jos egzistavimą, tai prieštarautų jos tobulumui ar turėtų būti aukštesnis kūrėjas. Ji begalinė, nes nėra kas ją ribotų, jei būtų — tai tik kita tos pačios prigimties substancija, o tai jau prieštarautų jos tobulumui. Ji vienintelė ir nedaloma, nes jei dalytųsi, tai tik į kitas substancijas. Taigi Spinozos substancijos apibrėžimas tenkina Dievo sąvoką.
Substancija pasižymi begaliniu atributų skaičiumi, kurie žmogui suvokiami tik du: mąstymas ir tįsumas. Spinoza atributą apibrėžia kaip „tai, ką intelektas substancijoje suvokia sudarant ...