Referatas Biurokratija

3 atsiliepimai



Biurokratija

BIUROKRATIJA

1. BIUROKRATIJOS ORGANIZAVIMAS DEMOKRATINĖJE VISUOMENĖJE

Biurokratijos struktūrų ir personalo organizavimas modernioje visuomenėje yra pripažintas kaip neabejotinas fenomenas, įtakojantis valstybės politikos krypčių formavimą ir jų įgyvendinimą.

Analizuojant biurokratinio organizavimo esminius bruožus, nemažai dėmesio skiriama biurokratiniam administraciniam personalui. Nors terminas „biurokratija“ dažniausiai vartojamas valdymo institucijose, ši organizavimo forma gyva ir verslo, taip pat pelno nesiekiančiose ir net religinėse institucijose. Biurokratinis organizavimas toks patrauklus, nes suteikia nemažas galimybes vienokiu ar kitokiu mastu kontroliuoti didelio žmonių skaičiaus veiklą, siekiant tam tikrų tikslų. Istorinė praktika rodo, kad bbiurokratiniu valdymo būdu, kai taikomos racionalios priemones ir kontrolė, kartais galima pasiekti efektyvaus darbo rezultatų.

Nėra tokio biurokratijos sampratos apibrėžimo, kuris būtų visuotinai pripažintas. Biurokratijos istorinė genezė nueina tolyn į žmonijos civilizacijos priešaušrį. Šiuolaikinis “biurokratijos” sąvokos variantas, atrodo, atėjęs iš XVIII a. Prancūzijos, tačiau ir dabar šis žodis yra daugiareikšmis. Organizacijų teorijos srityje dirbantys mokslininkai suformulavo keletą šios sąvokos reikšmių.

Pirma, ši reikšmė daugiausia atspindi semantinę kilmę: biurokratija – valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai. Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios konceptualizavimas yra dažnas reiškinys.

Antra, ““biurokratijos” sąvokos interpretuotojai traktuoja kaip elgesio būdą. Tai susiję su elgesiu, kuris grindžiamas bendrų jų taisyklių taikymu. Ši interpretacija vyrauja kasdienėje praktikoje. Kai sakoma, kad bet koks reiškinys – planavimo metodas ar nusiskundimas – sprendžiamas biurokratiškai, turima galvoje, kad jis bbus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, tam tikras taisykles, kurias retkarčiais gali pakeisti bendrosios taisyklės arba bendrosios formulės. Biurokratinis požiūris atspindi nuomonę, kad teisingumas negali būti tik asmeniško bendrų jų taisyklių taikymo rezultatas, kad didesnis teisingumas gali būti pasiekiamas gerinant bendrąsias taisykles arba formules.

Trečia, biurokratijos sampratos traktavimo galimybė gali būti „efektyvumas“ ir „neefektyvumas“. Organizacijų sociologijoje iki septintojo dešimtmečio buvo paplitęs suabsoliutintas M. Weber interpretavimas, pasak kurio, biurokratinei sistemai, jos formaliųjų taisyklių tobulinimui suteikiama hipertrofuota galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo sprendžiant organizacijų uždavinius. Dauguma dabartinių analitikų gana rezervuotai žiūri į priklausomybės ryšį tarp efektyvumo ir biurokratijos. Tačiau vis dar galima rasti „biurokratinio efektyvumo“ pavyzdžių, t.y. organizacijos ir struktūros laikomos efektyviomis, nes jos buvo ir yra biurokratinės. Tokiomis galima laikyti senųjų vergovinių vvalstybių vandens ir drėkinimo sistemas. Kitas pavyzdys – tarybinė biurokratija, ištisus dešimtmečius administravusi “efektyvų” penkmečio planų vykdymą. Apskritai biurokratija sukelia neefektyvumo įvaizdį – ji tarsi tarnautojų liga, kuri gali būti pagydoma, bet visiškai išgydyti jos neįmanoma. Taip suvokiant biurokratiją, biurokratizmas geriausiu atveju yra nepakankamas efektyvumas, kai įtraukiamos dažnai nereikalingos taisyklės ir procedūros. Blogiausiu atveju toks šios sampratos interpretavimas reiškia iniciatyvų nuslopinimą tam tikromis taisyklėmis ir procedūromis, kurios iš esmės užblokuoja realius veiksmus.

Ketvirta, biurokratija gali būti siejama su socialine grupe, su ttais, kurie dirba administracinėse institucijose. Tai gali būti taikoma bet kam, kas dirba įstaigoje – visuomeninėje ar privačioje, bet dažniausia – pirmojoje.

Visi šie “biurokratizmo” sąvokos aiškinimo būdai yra analizuojami M.Weber kūriniuose. Jis nurodė tris pagrindinius idealius valdžios tipus: 1) racionalųjį teisinį, kur biurokratinė forma yra gryniausia, 2) charizmatinį, kurio forma gana nestabili, nes valdžios turėtojas įgyja teisėtumą dėl asmeninių bruožų, kurie jo visuomenėje yra išskirtiniai, kaip antai Napoleonas; 3) racionali teisinė valdžios forma, pagrįsta administraciniu tarnautojų personalu. Jos nereikia tapatinti su vyriausybės sistema, kurioje dominuoja civiliniai tarnautojai, nes biurokratinė sistema yra tokia, kai valdo biurokratinis – administracinis personalas. Žinoma, daug vyriausybinių sistemų gali būti pavadintos biurokratinėmis. Monarchijos, vienpartinės valstybės arba liberaliosios demokratijos gali būti pavadintos biurokratinėmis, kol jos pasikliauja biurokratiniu administraciniu personalu, nors šių biurokratinių sistemų politinių vadovų autoritetas įtvirtinamas remiantis skirtingais principais.

Administracinis tarnautojų personalas turi daug bruožų, kurie jį išskiria iš tradicinės ir charizmatinės sistemų administracinio personalo. Šie bruožai gali būti skirstomi į keletą grupių. Pirma, biurokratinio tarnautojo įdarbinimo ir karjeros bruožai. Tarnautojas paskiriamas dirbti pagal teisinę sutartį, gauna fiksuotą atlyginimą, jo pareigos – vienintelis ir pagrindinis darbas, jis turi karjeros perspektyvą organizacijos viduje. Antra, biurokratinė sistema yra ta sritis, kurioje tarnautojams privalomi tam tikri elgesio bruožai. Biurokratinis ttarnautojas turi būti ramus ir dėmesingas, nuolankus ir sukalbamas bet kokiomis aplinkybėmis. Trečia, biurokratinio personalo tipas apibūdina administracinio personalo struktūrą, sudarytą iš įstaigų su aiškiai nustatytomis funkcijomis ir veikiančią aiškių hierarchinių santykių pagrindu.

Daugelis veiksnių lėmė biurokratinės valdžios sistemos plėtrą modernioje valstybėje. Tai didelių nacijų ir valstybių atsiradimas bei jų raida, valstybės vaidmens didėjimas, finansinių išteklių koncentravimas ir, socialinių ir ekonominių skirtumų mažėjimas ir t.t..

Analizuodamas idealaus tipo biurokratiją, M.Weber suprato, kad idealus tipas yra abstrakcija ir tam tikrų elementų, kurių sujungimas suteikia tam tikrą specialią prasmę, plėtra. Kaip toks idealus tipas yra daugiau nei paprastas įvykių aprašymas? Iš tikrųjų jis galbūt niekada neegzistavo empirine prasme. M.Weber nurodė dvi idealaus tipo sąvokos pasekmes biurokratijai. Pirma, kadangi biurokratinė valdžios sistema pagrįsta tarnautojų žiniomis ir vertinimais, atsiranda “ne specialisto” valdžios erozijos galimybė, kai jam vadovauja biurokratinės administracijos. Kas bebūtų administracinės organizacijos vadovas – ministras ar monarchas, – jis yra diletantas, o išmokytas valstybės tarnautojas – ekspertas. Antra, kai biurokratiniai tarnautojai įgyja tam tikrą įtaką, politikos kūrimas iš dalies transformuojasi iš visuomenės į privačiąją ir uždarąją veiklą, kadangi biurokratinė administracija pagal savo prigimtį visuomet yra tokia administracija, kuri nesiekia per daug įtraukti visuomenę į savo veiklą. Be to, valstybės tarnautojai sukuria tam tikrą slaptumą ir jjį gina, dažnai – fanatiškai. Nustatydamas veiksmus, kurie galėtų apriboti tarnautojų biurokratų galią, M.Weber nurodė teisines normas, veiksmingą parlamentinę valdžią kaip atsvarą vykdomosios valdžios įsigalėjimui, profesionalius politikus, kurie vadovautų administracinėms organizacijoms.

Modernioje visuomenės sistemoje veikiantis administracinis biurokratinis personalas tarsi moko valdžią. Diskusija apie legaliosios valdžios santykius su biurokratiniu administraciniu personalu apibūdina esminius biurokratinio organizavimo principus. Pagal tokią sąrangą sudarytų valdymo struktūrų tarnautojai yra asmeniškai laisvi ir tik dėl savo neasmeniškų įsipareigojimų yra valdžios subjektas. Šie tarnautojai organizuoti pagal tam tikrą įstaigų hierarchiją, jie renkami techninės kvalifikacijos pagrindu. Valdymo tarnautojams įstaiga sudaro galimybę siekti karjeros, tačiau tikėtis jos gali tik tie, kurie laikosi griežtos drausmės ir kontrolės reikalavimų.

Kitas vertas diskusijų problemos aspektas – biurokratijos požiūris į demokratinę kontrolę.

M.Weber išvados išplaukia iš egzistencializmo pozicijų, kai analizuojamos nesuderinamos vertybės, idėjų kova, bandymai pajungti kontrolei vienas ar kitas veiklos sritis. Mokslas, administravimas ir griežta ūkinių subjektų valdymo sistema sumodernino pasaulį, racionalizavo jį, tačiau idėjų kova tebesitęsia. Kadangi, pasak M.Weber, šiuo atveju trečiųjų teismas neegzistuoja, asmenybei lieka vienas kelias – vidinis pasirinkimas pagal savo sąžinę. Kaip sakė M. Weber, – pasirinkimas ir sprendimas.

M.Weber sociologinėje sampratoje centrinę vietą užima visuomeninio gyvenimo racionalizavimas ir jo įkūnijimas moksle, pramonėje, biurokratiniame valdyme. M.Weber nors ir žavėjosi K.Marx, tačiau

buvo priešingas socializmo idėjoms. Ir ne tik todėl, kad nacionalizmas jam buvo nesvetimas. M.Weber nuomone, žmogaus vertei didžiausią pavojų kelia tai, kad individas gali būti pajungtas kažkokios bevardės organizacijos interesams. Socializmas gali tik padidinti šio pavojaus grėsmę, nes siekiant didelio efektyvumo bei griežtos darbo drausmės ir esant griežtai biurokratinei sistemai, reikėtų dar griežtesnio organizacijų viešpatavimo asmenybės atžvilgiu. Tada individo laisvės dar labiau susiaurėtų.

2. DEMOKRATINĖ BIUROKRATIJOS KONTROLĖ

Biurokratinė sprendimų priėmimo tvarka meta tam tikrą iššūkį demokratinėms politinėms institucijoms, nes demokratinis pasaulis ir bbiurokratinis pasaulis dažnai konfliktuoja tarpusavyje. Demokratija remiasi savivalda, tuo tarpu biurokratijos pamatinis bruožas – skyrimas tarnautojų , kurių jėga ir svoris visuomenėje priklauso nuo jų įvertinimo ir institucinės padėties, o ne nuo rinkiminės apygardos mandato.

Biurokratijos demokratinės kontrolės strategija turi atsižvelgti į politikos prigimtį ir į pačios biurokratijos požiūrį. Visos biurokratijos kontrolės strategija tam tikru mastu priklauso nuo biurokratų paklusnumo. Normali opozicija priverčia valdančiąsias jėgas išleisti papildomai lėšų kontrolės tobulinimui. Biurokratijos tyrinėtojai dažnai pažymi valdininkų priešinimąsi bet kokiai išorinės kontrolės intervencijai. BBiurokratai visuomet reiškia nepasitenkinimą, kai įsibraunama į jų valdas; jie priešinasi, nes gėrisi savo autonomija; jų gyvenimas yra lengvesnis, kai jie yra savo pačių šeimininkai; jie žino, kaip biurokratiškai geriausiai tvarkytis.

Todėl biurokratinis pasipriešinimas kontrolei yra motyvuotas. Bet toks požiūris į bbiurokratiją būtų nevisapusiškas. Biurokratai yra ir biurokratinės struktūros bei organizacijos darbuotojai, o kartu ir demokratinės visuomenės piliečiai. Todėl jie patiria ne tik organizacijos poveikį, bet ir visuomenės spaudimą, demokratijos normas. Todėl norint geriau suprasti biurokratinį požiūrį į demokratinės kontrolės problemą, reikia suprasti organizacijos vidinės plėtros problemas ir organizacijos išorę arba išsiaiškinti, kaip biurokratija geba suderinti du tarpusavyje konfliktuojančius savo vaimenis. Vakarietiškosios orientacijos biurokratija niekada neatmeta tradicinės demokratijos koncepcijos, nors dažnai stengiasi bent iš dalies atsiriboti nuo politinių procesų. Todėl labai įdomu suprasti, kaip biurokratija geba derinti tokias, atrodo, priešingas pozicijas ir įsitikinimus.

Aplinka, kurioje biurokratai dirba, neįtakoja demokratinių normų viršenybės biurokratinei elgsenai, tačiau biurokratija neužmiršta savo, kaip valdžios dalies, vaidmens. Kai biurokratai apie jį galvoja, jiems pavyksta per vadinamųjų “minties iišdaigų” įvairovę įtvirtinti dvi pagrindines koncepcijas – demokratiją ir kontrolę – taip , kad demokratinis elgesys prisitaiko prie naujai sukurtos biurokratijos demokratinės kontrolės.

Valdininkija visais istorijos etapais stengėsi bent iš dalis maskuoti savo reikšmę. Socializmo metais valdininkijos sluoksnis, nors ir neapsakomai patologiškai gausus, stengėsi suteikti sau “normalios” visuomenės dalies statusą. Jie kaip ir visi ateidavo į darbą, sėdėdavo prie rašomųjų stalų, skambindavo telefonu, valandų valandas praleisdavo pasitarimuose, tačiau dažniausiai nenešiodavo specialios uniformos ar skiriamųjų ženklų, kurie juos išskirtų iš likusios visuomenės ddalies.

Taigi kaip dabartiniu metu atskirti valdininkiją ir ar reikia ją išskirti? Tai nelengva padaryti, nes susiduriama ne su kokia nors abstrakčia sociologine schema, o su realiu visuomeniniu gyvenimu. Realiame gyvenime ribos tarp įvairių visuomenės sluoksnių dažnai yra sunkiai apibrėžiamos ir pastebimos. Tokiomis sąlygomis valdininkija dažnai siekia lyg ir išskirti visuomenėje egzistuojančių socialinių grupių terpę, o kartu išvengti visuomenės demokratinės kontrolės.

Su kontrole dažniausiai elgiamasi visai paprastai. Ji suvokiama taip: kai ją pasitelkia išorės atstovai, ji mažai varžo biurokratų veiksmus. Biurokratija tai pasiekia per skirtumą tarp politikos ir administravimo, tačiau paskui politika apibūdinama taip, kad pasidarytų beveik tuščia sąvoka. Biurokratai dažniausiai atmeta tezę, kad jie kuria politiką. Politika, pasak jų, daroma kitur, paprastai aukštesnėse institucijose. Jei tai būtų tiesa, demokratinė biurokratijos kontrolė būtų mažesnė problema. Išrinkti tarnautojai – vadovai arba jų pavaduotojai – komisijose, valdybose keistų politiką, o biurokratai tik darytų tai, kas priklausytų nuo šios politikos. Deja, atskirti politiką nuo administravimo nėra taip paprasta, ir tai neįvyksta automatiškai. Administratoriai atlieka nemažą vaidmenį apibrėždami, kas priklauso politikos, o kas administravimo sričiai.

Todėl dažnai biurokratams politikos kūrimas nėra labai įtempta veikla, varžanti jų administracinę elgseną. Jų akimis žiūrint, politikos kūrimas – bendraminčių tikslių išvadų, kurių siekia organizacija, nustatymas, o visa kita yra administravimas. Tai ggali padrąsinti administratorius biurokratus galvoti, kad jie, nekurdami politikos, įgyja ir savotišką imunitetą demokratinei kontrolei.

Dažnai administratoriai biurokratai suvokia kontrolės reikšmę, bet stengiasi ją susilpninti. Jie pertvarko kontrolę į įsipareigojimus konkretiems žmonėms. Bet šių ryšių su žmonėmis esmė dažnai būna gana smulkmeniška ir beveik nesprendžia faktinių klausimų, iš esmės susijusių tik su buitiniais piliečių poreikiais. Turėdami tik tokį sąveikos su piliečiais ryšį, manydami, jog tai reikšmingas veiksnys, administratoriai dažnai pradeda tikėti, kad jie vykdo savo pareigas, kaip valdantys tarnautojai ir kartu stengiasi paneigti svarbų išorės kontrolės būtinumą. Negana to, administratoriai biurokratai, ...


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 2140 žodžiai iš 4280 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Vykdomųjų bylų apskaita

TURINYS ĮVADAS 3 1.GREITAS DUOMENŲ ĮVEDIMAS 4 2.DUOMENŲ KOREGAVIMAS IR ŠALINIMAS, BYLŲ SĄRAŠO SPAUSDINIMAS IR SIUNTIMAS Į EXEL’Į 5 2.1. Duomenų koregavimas ir šalinimas 5 2.2 Bylų sąrašo spausdinimas 7 2.3.Duomenų eksportav...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE SĄVOKA Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia ...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS ĮŽANGA 3 1. MOKESČIŲ SISTEMA 4 1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5 1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9 2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12 3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); 3.1 MOKESČIŲ SIST...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys Turinys 2 Įžanga 4 Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7 Karo įstatymų ištakos 7 Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9 Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
APSKRIČIŲ VALDYMAS

TURINYS TURINYS 1 ĮŽANGA 2 1. Vietos valdymas LR 3 2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4 3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4 4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4 (ads...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti