Baudžiamoji atsakomybė už neatsargų gyvybės atėmimą teorijoje ir teismų praktikoje

ĮVADAS
Temos aktualumas - teisė į gyvybę – svarbiausia ir absoliuti prigimtinė žmogaus teisė, kurią atėmus padaroma neatkuriama žala kitam žmogui. Svarbi reikšmė žmogaus teisei į gyvybę yra teikiama tarptautiniuose dokumentuose. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau - Deklaracija) ši teisė yra vieną svarbiausių tarp kitų teisių ir laisvių. Deklaracijos 3 straipsnis nurodo, jog kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą (1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, TAR, 2006-06-17, Nr. 68-2497). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 2 straipsnis teigia, kad kiekvieno   žmogaus  teisė  gyventi  turi  būti  saugoma įstatymo (1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, TAR, 1995, Nr. 40-987). Niekam  negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį  už nusikaltimą,  už kurį tokia bausmė įstatymo numatyta. Teisės į gyvybę svarbą įvertina ir pagrindinis Lietuvos Respublikos (toliau – LR) įstatymas LR Konstitucija, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises (Lietuvos Respublikos Konstitucija, TAR, 1992, Nr. 33-1014, aktuali redakcija nuo 2014-01-24). LR Konstitucijos 19 straipsnis nurodo, jog žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Valstybė jau pačioje žmogaus gyvenimo pradžioje privalo užtikrinti galimybę įgyvendinti konstitucinę bei visuotinai pripažintą teisę į gyvybę. Vienas iš užtikrinimo būdų yra baudžiamojo įstatymo normos, nustatančios atsakomybę už neteisėtų veiksmų, kuriais kėsinamasi į žmogaus gyvybę, padarymą. Be tyčinių nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai, LR baudžiamasis kodeksas (toliau – LR BK) taip pat numato atsakomybę ir už neatsargius nusikaltimus, kuriais atimama žmogaus gyvybė. Tai visų pirma LR BK XVII skyriaus normos, kurios numato atsakomybę už nusikaltimus žmogaus gyvybei. Nusikaltimais žmogaus gyvybei yra pripažįstamos ne tik tyčinės nusikalstamos veikos, kuriomis kėsinamasi į žmogaus gyvybę (pvz., nužudymai), bet ir neatsargus gyvybės atėmimas (LR BK 132 straipsnis) (Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, TAR, 2000, Nr. 89-2741, aktuali redakcija nuo 2019-01-01).
Darbo problema – išsamus neatsargaus gyvybės atėmimo sudėties požymių tyrimas, jų vertinimas bei nusikalstamos veikos kvalifikavimas teismų praktikoje sąlygoja nemažai valstybės bei jos organizuojamos teisėsaugos sistemos uždavinių. Tuo tarpu vengimas nuodugniau ir plačiau pažvelgti į šios nusikalstamos veikos sudėtį ir jos elementus baudžiamosios teisės doktrinos lygmenyje, suponuoja nusikaltimų kvalifikavimo klaidas, neteisingų bausmių už padarytas veikas paskyrimą bei nukrypimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi kiekvienu atveju, norint teisiškai tiksliai nustatyti ir teisingai įvertinti kaltininko veiką, už kurios padarymą kyla baudžiamoji atsakomybė, ir paskirti teisingą bausmę, būtina nustatyti visus nusikalstamos veikos sudėties požymius, teisingai suvokti baudžiamųjų įstatymų normų, nustatančių atsakomybę už neatsargų gyvybės atėmimą, turinį, vienodai interpretuoti bei taikyti šias normas.
Darbo objektas - baudžiamoji atsakomybė už neatsargų gyvybės atėmimą.
Darbo tikslas – atskleisti neatsargaus gyvybės atėmimo teorines ir praktines problemas.
Darbo uždaviniai:
1) pateikti baudžiamosios atsakomybės sampratą ir esmę;
2) pateikti neatsargaus gyvybės atėmimo sampratą teoriniu aspektu;
3) išnagrinėti neatsargios kaltės atvejus bei atriboti neatsargų gyvybės atėmimą ...