Asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje (viešoji kalba)

Asmeninės laimės ir pareigos konfiktas lietuvių literatūroje

Laimė – gyvenimo pilnatvės jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo ir filosofinius poreikius, tai galime suprasti kaip dvasinė pusiausvyra, vidinė ramybė, gyvenimo pilnatvė. Apskritai laimė yra asmeniškas dalykas – kiekvienam žmogui pačios laimės samprata yra skirtinga. Vieniems tai valdžia ir geras postas, kitiems tai pinigai, turtai ar garbė, o kažkam tai tiesiog gyvenimas santarvėje, sveikata ir šeima. Tačiau kelias į laimę dažnai nebūna toks lengvas. Kelią asmeninės laimės link komplikuoja pareigos, kurias, nors ir nenorėdamas, individas privalo atlikti. Pareigų yra įvairaus pobūdžio: pilietinių, moralinių ir net šeimyninių. Kiekviena iš jų gali vienaip ar kitaip atitraukti žmogų nuo jo laimės. Derėtų pabrėžti, kad nors šios pareigos priverčia asmenį atsisakyti asmeninės laimės, tačiau visa tai yra vardan kilnių tikslų. Tad šiandien remdamasis Šatrijos Raganos kūriniu „Sename Dvare“, Vinco Mykolaičio–Putino intelektualiniu pshichologiniu romanu „Altorių šešely“ bei Juozo Tumos–Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ kalbėsiu apie tai, kaip pareiga gali kelti konfliktą laimei ir priversti jos atsisakyti.

Pradėsiu nuo Juozo Tumos–Vaižganto, apysakos „Dėdės ir dėdienės“, kurioje protagonistas pasirinkęs pareiga virš asmeninės laimės suranda ramybę. Juozo Tumos–Vaižganto vienas iš ryškiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjų neoromantikų. Šis autorius gyveno pasišventusiojo, kunigo gyvenimą ir prasmę rado tarnystėje visuomenei. Tokia veikla kunigas padėjo Lietuvos žmonėm ir įprasmino savo gyvenimą: ,,Ieškojau laimės kitiems, radau ją sau pačiam”, - teigė rašytojas. Tokios vertybių sistemos jis laikėsi ir kurdamas šį kūrinį, nes jame galima įžvelgti nemažai sąsajų su autoriaus gyvenimu. Juozo Tumos-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ pasakojama apie konfliktą tarp veikėjo ir jo šeimos narių, kuris kyla dėl skirtingų požiūrių į asmeninę laimę ir pareigas. Šis konfliktas yra pagrindinis siužeto variklis ir išryškina svarbias temas, susijusias su šeimos santykiais ir individualiu savęs išraiškos būdu. "Liūdnoje istorijoje apie žmones" (taip apie savo kūrinį sakė Vaižgantas), pagrindinis veikėjas yra Mykoliukas - sunkiai dirbantis laukuose, atliekantis visas paskirtas užduotis, gyvenantis su broliu ir jo šeima, tačiau niekada nejautė ryšio su artimaisiais, nes reikalingas buvo tik dėl ūkio darbų, miegodavo daržinėje arba arklidėje (troboje jam vietos nebebuvo). Kasdien jis girdėdavo „Mykoliuk ten, Mykoliuk šen“. Į jį rimtai šeima nežiūrėdavo, sakydavo „...