APareigos ir asmeninės laimės konfliktas J.Marcinkevičiaus dramoje “Mažvydas”

APareigos ir asmeninės laimės konfliktas J.Marcinkevičiaus dramoje “Mažvydas”

Iš garbingos praeities šiandien galime semtis stiprybės. Amžininkų ir rašytojų dėka galime pakelti laiko uždangą ir pažvelgti į tolimus laikus, sužinoti apie tautos šaknis. Jos glūdi giliai: pirmuosiuose įrankiuosse, pirmosiose lietuviškose raidėse ir lietuviško rašto posmuose. lietuvos šaknys – tai ir jos garsūs žmonės, kurie gerbė, tobulino, kūrė, saugojo ir gynė nuo nutautėjimo mūsų kalbą. Vienas iš tokių žmonių yra Martynas Mažvydas – lietuviškojo rašto “tėvas”. Galbūt dabar jau nekalbėtume bočių kalba, gal aapie lietuvių tautą jau kalbėtume tik būtuoju laiku, jei nebūtų gimęs M.Mažvydas? juk tauta be rašto pasmerkta dvasiniam žlugimui. Todėl mažvydo nuveiktą darbą galima prilyginti žygdarbiui. Šį žygdarbį apdainavo J.Marcinkevičius vienoje savo draminės trilogijos dalyje “Mažvyde”. Šio kūrinio pagrindinė idėja kaip tik ir yra Martyno Mažvydo žygdarbis savo tautai.

Pagrindinis dramos konfliktas – tai pareigos ir asmeninės laimės nesuderinamumas. Kiek daug Mažvydas iškentėjo, patyrė skausmo, blaškėsi, kad galėtų įvykdyti savo pareigą tėvynei, įduoti jai pagrindinį kultūros įrankį – raštą.

Martynas Mažvydas dėl ssavo įsitikinimų buvo išguitas iš Lietuvos ir dabar gyvena kitoje Nemuno pusėje. Mažvydo širdį graužia ilgesys, bet jis negali grįžti į Lietuvą, kadangi dėl to jis turėtų išsižadėti savo tikėjimo, gyvenimo tikslo. Todėl jis dažnai stovi prie lango į Nemuno ppusę, kurio kitame krante – Lietuva. Mažvydas netgi sugalvoja įsistiklinti langą, nes tada geriau “matysis Nemunas. ir kitas krantas, / ir dar toliau.” Matysis Lietuva. Meilė gimtajam kraštui atsispindi ir jo rūpestyje dėl ąžuoliuko, atplukdyto Nemunu. Mažvydas rūpinasi juo tarsi tai būtų ne paprastas medelis, o kažkas brangaus ir švento. Šiam ąžuoliukui dramos autorius suteikia perkeltinę prasmę: tai tarsi žmogus, ne savo valia perkeltas iš vieno Nemuno kranto į kitą ir besistengiantis prigyti svetimoje žemėje. Tai tarsi pats Mažvydas. Jis kenčia gyvendamas svetur, bet kenčia dėl jos pačios, dėl Lietuvos, gerovės.

Meilė Lietuvai – ne vienintelis Mažvydo jausmas, kankinantis jo sielą. Anapus Nemuno jis paliko mylimą moterį, kurios išsižadėjo dėl tos pačios priežasties, kaip ir Tėvynės. Norėdamas išleisti knygą, jis turėjo ttapti dvasininku ir “priimti ir savo pirmtako šeimyną”, t.y. vesti jo buvusią žmoną. ...