Antarktida

Antarktida-pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis – apie 2000-3000 metrų. O rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2 % žemyno nėra apledėję. Antarktida – penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas – 55140 m. Tai pat yra gilių įdubų – -2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4-5 km. gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972m., Australijos – Antarktidos iki 6089m. Belinghouzeno iki 5395m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 mm.) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Kadangi ten nėra nuolatinių gyventojų, o tik tyrinėjimų stotys šis žemynas vadinamas mokslo ir taikos žemynu.

Klimatas. Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio

klimato, kuriam būdinga iintensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje žemėje. Vostoko stotyje gruodžio mėnesio vidutinė temperatūra -32oC, rugpjūčio -71oC. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas pasaulyje. Temperatūros absoliutinis minimumas -92oC, maksimumas ne aukštesnis, kaip -20oC. Antarktidai būdingas bruožas šaltis – kyla iš to, kad į ją įsiremia žemės sukimosi ašis. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90% Saulės radiacijos, ir jie išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30-50 mm, pakrantėje 700- 1000 mm. Krituliai – tik sniegas. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kkai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai- Roso (538000 km2) ir Filchnerio (483000 km2). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Antarktidoje yra poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo. Poliarinės nakties metu Saulė visai nešildo klimato. Tada būna -60-70oC. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi. Poliarinės dienos metu temperatūra būna ~~-20-30oC. Antarktidos vidutinė temperatūra –50oC.

Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Tai antarktinė dykuma. Gyvūnija yra susijusi su skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai – mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidos gyventojai – pingvinai. Jie minta moliuskais, vėžiukais ir žuvimi.

Pingvinai. 16 rūšių. Visi gyvena pietų pusrutulyje. Minta žuvimi ir moliuskais. Pingvinai yra neskraidantys paukščiai ir nerangiai vaikščioja. Užtat plaukioja kaip žuvys. Visų rūšių pingvinai gyvena kolonijomis ant ledo. Nors jų ūgis nevienodas, o plunksnos skirtingos spalvos, bet jie labai panašūs. Žiemą, kai sninga ir siaučia pūga, pingvinai susispiečia ratu, prisispaudžia vienas prie kito ir atkiša nugaras vėjui. Sakoma, kad jie elgiasi kaip vėžliai. Taip jie išbūna valandų valandas – neėdę, tik kartkartėmis pasikeisdami vietomis: tie, kurie buvo rato vidury, pasitraukia į kraštą, ir atvirkščiai. Pingvinų patinas du mėnesius peri kiaušinį. Jis pasideda jį ant kojyčių ir pridengia pilvo odos raukšle. Jis bijo pakrutėti, kad nesudaužytų kiaušinio. Perėdamas labai suliesėja, nes visai nesimaitina. Patelė tuo metu plauko jūroje ir smaguriauja moliuskais. Vos gimę pingvinų jaunikliai pilki ir pūkuoti, tarsi apsigaubę storais kailinukais. Vėliau jie pasidarys rudi, o galiausiai – juodai balti. KKad greičiau atsidurtų jūroje, pingvinai iš pradžių šliuožia pilvu, paskui neria į vandenį žemyn galva. Laukdami, kol kūdikis paūgės ir pats galės prisižvejoti žuvų, abu tėvai jį kasdien peni atrajotomis žuvytėmis. Nuo šalčio pingvinus saugo dvigubi „kailiniai“. Trumpos tankios plunksnos ir storas poodinis taukų (riebalų) sluoksnis.

Imperatoriškieji pingvinai

Imperatoriškasis pingvinas. Ūgis ~120cm. Svoris nuo 20 iki 45 kg. Patys didžiausi iš visų pingvinų rūšių. Imperatoriškieji pingvinai veisiasi šalčiausioje Žemės rutulio vietoje – Antarktidos ledynuose, kur vidutinė temperatūra yra -20oC. Kai patelė padeda kiaušinį, patinas apie 60 dienų šildo jį pasidėjęs jį ant pėdų ir pridengęs papilvės odos raukšle. Naujagimiai pingvinukai nesušąla stovėdami tėvams ant kojų. Jie yra labai greiti, iki 60 km/h. Ilgiausiai povandeniu yra išbuvę: patelė – 16min. 534m. gylyje, patinas – 15min. 477m. gylyje. Vidutinis jų plaukiojimo gylis ir laikas yra 100m. ir nuo 5 iki 6 minučių.

Adelės pingvinai. Dydis: 75cm. Svoris: nuo 3 iki 6.5 kg. Gyvena Antarktidoje ir salose, esančiose netoli Antarktidos. Antarktidoje Adelės pingvinai lizdus krauna iš akmenėlių. Prieš poravimąsi jie atlieka meilinimosi šokį. Pingvinai stovi susiglaudę vienas priešais kitą, kaklus ištiesę aukštyn, ir lėtai mosuoja sparnais.

Karališkieji pingvinai. Karališkasis pingvinas, kurio kūnas primena torpedą, yra plaukimo čempionas: jis gali plaukti labai giliai ir sukarti 60 km pper valandą. Bet neištveria po vandeniu ilgiau negu 15 min. neįkvėpęs oro.

Audrapaukščiai. Dydis : 2.2m. Svoris: nuo3.5 iki 5 kg. Gyvena kolonijomis Antarktidoje ir subantarktinėse salose ant uolų įsaulyje, jie „susišneka“ kimiais riksmais. Krauna lizdus ir, kad apsaugotų paukščiukus nuo įsibrovėlių, spjaudosi skysčiu, kuris skleidžia baisų dvoką. Audrapaukščiai ilsisi vandenyno paviršiuje, o sausumoje vasarą tik peri kiaušinius. Užpulti jie išspjauna skrandyje gaminamos riebalingos medžiagos čiurkšlę.

Banginiai. Antarkties vandenyse kaip namie jaučiasi delfinai, jūros kiaulės, banginiai, ruoniai ir kiti jūrų gyvūnai. Juos šildo storas riebalų sluoksnis (taukai). Apie 79 rūšių. 2 pobūriai: bedančiai banginiai ir dantytieji banginiai. Žinoma ~100 rūšių. Ilgis 1.5 – 33m. Aptakūs, žuvies formos, be plaukų; Priekinės galūnės virtusios plaukmenimis, užpakalinių tik nežymios liekanos. Šnervės viršugalvyje (išskyrus kašaloto), uždaromos. Nėštumas 10 – 13mėn., gimsta vienas jauniklis (gimdomas uodega į priekį. Banginiai subręsta per 3 metus. Visą amžių gyvena vandenyje. Plaukioja smūgiuodami horizontaliomis pelekinėmis uodegos skiautėmis. Skleidžia ultragarsus, kuriais susižino tarpusavyje ir orientuojasi vandenyje. Minta jūrų planktonu, galvakojais moliuskais, žuvimis. Intensyviai medžiojami dėl taukų, mėsos, ambros, smermaceto, daugiausia antarktyje. XXa. 1 pusėje daugiausiai buvo medžiojamas mėlynasis banginis, silkinis banginis ir kašalotas. Dabar banginių labai sumažėjo, medžioklė ribojama. Mėlynasis banginis – didžiausias žemės istorijoje gyvūnas. Jo ilgis iki 30 m.,

masė – iki 112.5 tonų. Jauniklis gimsta 8m. ilgio, sveria 2.7 tonas. Banginiukas apie septynis mėnesius žinda motinos pieną, tada pradeda naudotis savo ūsais. Paprastai jis plaukia 18 – 20km/h greičiu. Jis dar vadinamas gelsvapilviu, nes oda būna aplipusi gelsvais mikroskopiniais jūros dumbliais. Gyvena poliarinėse jūrose, retai kada nuklysta iki tropinių platumų. Veistis plaukia į šiltesnius vandenis. Mėlynieji banginiai, kaip ir lygieji bei pilkieji minta kriliu, jį košia raginiais „ūsais“. Jų skrandyje telpa iki 2 tonų maisto. Gyvena daugiausia pavieniui, ggrupių pasitaiko gana retai. Yra paskelbtas saugoma rūšimi, bet, matyt, per vėlai, kad būtų galima išgelbėti nuo išnykimo, nes yra labai išmedžioti. Dviem artimoms rūšims – finvalui ir kupročiui taip pat gresia išnykimas.

Kupročius, plačiai išsižiojęs, plaukdamas siurbia tonas vandens, kuriame pilna krilio ir žuvų. Savo raginiai „ūsais“ išsikošęs krilį, jis atpila vandenį su mažomis žuvytėmis, kurios yra didžiausias paukščių skanėstas. Ilgis 16m. svoris 26t.

Orkos ir kiti dantytieji banginiai yra nuožmūs medžiotojai, be žuvų, dar mintantys ruoniais, jūrų kiaulėmis, pingvinais. JJie netgi užpuola jaunus arba sužeistus mėlynuosius banginius, didžiausius kada nors gyvenusius gyvūnus.

Ruoniai nardo, gaudydami žuvis ir moliuskus, bet jiems reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Jei vandenynas užšalęs, stipriais dantimis jie išgraužia eketę, kad galėtų kvėpuoti. Ruoniai turi jautrius ūūselius, kuriais jaučia daiktus po vandeniu. Kai kurie iš jų, kaip ir šikšnosparniai, skleidžia aukšto dažnio garsus ir girdi nuo daiktų atsimušusio garso virpesius.

Jūrų drambliai gali būti 6 m. ilgio ir sverti 3 tonas: tokiems kerėploms kartais labai sunku užsiropšti ant ledo. Tik suaugę patinai vietoj nosies turi straubliuką. Iš čia kilęs ir jų vardas. Tarp jūrų dramblių dažnai užverta kruvinos grumtynės. Atėjus poravimosi metui, išrietę nugarą, vis maurodami, dideli patinai traukia į vandenyno pakrantes užkariauti patelių. Pavasarį kiekvienas patinas ant kranto suburia grupę patelių poravimuisi. Pasirodžius kitam patinui, jis stojasi piestu ir riaumodamas išpučia ant snukio esantį odos maišą.

Jūros leopardas. Antarktidoje dažniausiai aptinkami keturių rūšių ruoniai: jūrų leopardas, krabaėdis ruonis, Roso ruonis ir vendelio ruonis. Jūrų leopardas gali iišaugti iki 3m. ilgio. Jis stebi ledų sangrūdas ir salų pakrantes ir gaudo pingvinus bei kitus ruonius, ypač krabaėdžius.

Augalija. Dabartiniai Antarktidos organizmai – samanos, kerpės, dumbliai, mikroskopiniai grybai ir kt. Ledo nedengiamuose plotuose net prie pat ašigalio aptinkama augalų. ~10 žolinių augalų. Sausumos fauna labai skurdi. Ten auga žemaūgiai gluosniai – vieni iš mažiausių pasaulio krūmelių. Jie užauga visai žemi ir plečiasi į šalis, kad išsilenktų žvarbaus vėjo. Antarktidos oazės – gyvybės židiniai ledinėse dykumose.

Antarktidos atradimas ir tyrinėjimai. Pagerėjus jūrininkystės ssąlygoms ir patobulėjus laivams žmonijai jūros ir vandenynai nebesidarė baugūs. Tuo pačiu lyg sumažėjo žemės rutulys. Todėl visi žmonės manė, kad Pietuose esąs didžiulis žemynas. Tai aiškino tuo, kad visoje gamtoje yra pusiausvyra, bet šiaurės ašigalyje yra didelių žemynų. Tada pietų ašigalyje turtų būti taip pat didelis žemynas. Tada ir prasidėjo didžiulės žemės, esą nė kiek mažesnės už kitus žemynus, ieškojimai. Jūrininkus ir šiaip žmones viliojo naujos žemės. Bet kurioje nežinomoje šalyje, kaip visi manė, turėtų būti daug aukso, taip pat vergų, o indėnai, užkariautojų nuomone, buvo mažajėgiai, tuo pačiu jūrininkams rūpėjo naujose salose atrastos brangios medžiagos, naudojamos brangių kvepalų gamybai.

Pirmąsias ekspedicijas ieškant Pietų žemyno suorganizavo Alvaras Mendanija de Neira. Jis suorganizavo dvi ekspedicijas į Pietus. Bet jis Pietų žemyno neatrado, tik dabartines Saliamono salas buvo palaikęs Antarktida. Jis salą apiplaukė aplink ir įsitikino, kad tai ne naujas žemynas. Jam mirus, ekspediciją ...