ANTANO VAIČIULAIČIO KŪRYBA
BIOGRAFIJA
• A.Vaičiulaitis – prozininkas, poetas, literatūros kritikas, vertėjas, pedagogas.
• Gimė 1906 m. birželio 23 d. Didžiųjų Šelvių kaime prie Vilkaviškio, valstiečio šeimoje.
• Tėvai tikėjosi, kad Antanas bus kunigas, bet jį traukė literatūra. Noras rašyti kilo jau pirmose gimnazijos klasėse.
Kūrybos bruožai
Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, tai meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais.
Savo kūriniuose teikė pirmumą ne logikai, protui, o emocijai.
Rašytojas daug dėmesio skiria ir rašymo būdui – aiškiam, skaidriam, elegantiškam stiliui, meniškumas Vaičiulaičiui – pagrindinė sąlyga.
Jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia taisyklingas sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės.
• Vaičiulaičio kūryba tik iš pirmo žvilgsnio atrodo mažai problemiška. Iš tikrųjų – visur matome autoriaus susirūpinimą didžiaisiais būties klausimais, bet tas susirūpinimas neformuluojamas kaip išvada. Išvadas turime pasidaryti patys. Užvesti skaitytoją ant kelio ir palikti jį su visa atsakomybe už savo sprendimus – toks yra svarbiausias Vaičiulaičio principas.
Vertybės ir tematikos
• Vaičiulaičio kūryboje yra svarbiausios moralines , dvasines vertybes tokios, kaip meilę, supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą ...
Susvetimėjimo problema literatūroje Žmogus yra įpratęs gyventi bendruomenėje, jį supančioje bendraminčių, bendrataučių visumoje. Individas, atsidūręs naujoje aplinkoje, kartais nesugeba prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, naujos kultūros, tradicijų, kalbos bei žmonių, auto...
·Moterų paveikslai Sofoklio dramoje „Antigonė“ Vienoje iš Sofoklių dramų „Antigonė“ pasakojama apie dvi skirtingas seses Antigonę ir Ismenę. Labai dažnai kraujo ryšiais susiję žmonės būna labai panašūs vienas su kitu, tačiau šioje dra...
·Lietuvių literatūroje rašytojai dažnai vaizduoja protagonistus, kurie atsiduria pasirinkimo kryžkelėje. Žmogus pasirinkdamas blogą pasirinkimą išgyvena tokio poelgio pasekmes, kurios neretai būna skaudžios pačiam žmogui. Kiekvienas žmogus per gyvenimą padaro ne vieną neteisingą p...
·Nuo senų senovės gamta ir žmogus yra du neatskiriami dalykai. Iki pat šių laikų, o ypač romantizmo epochoje, gamta tampa palaima ir išsigelbėjimu. Žymiausi XIXa. pab. - XXa. pr. Lietuvos romantikai Antanas Baranauskas, sukūręs pirmąją romantinę poemą - ,,Anykščių Šilelis’’...
·Jonas Biliūnas yra laikomas lietuvių lyrinės ir poetinės prozos pradininku, padariusiu žymų poveikį vėlesnei lietuvių novelistikai. Manytą, kad Biliūno kūryniai, yra sunkiai įkandami, neaprašo pagrindinių visuomenės problemų, arba Tarybinis laikotarpis. Bet kokiu atveju šiuo me...
·RENESANSAS (XIV a. – XVI a.) Renesanso pradžia yra, kai sugriūna visatos matymas, suprantama, kad visatos centras yra ne Žemė, kaip buvo manyta, o Saulė. M. Kopernikas įrodo, kad Žemė yra eilinė planeta, kuri sukasi aplink Saulę ir joje yra gyvybė. Iki renesanso buvo manyta, kad že...
·Pasakyti, kad išsilavinimas yra svarbus, yra per menka. Išsilavinimas yra ginklas pagerinti savo gyvenimą. Tai turbūt pati svarbiausia priemonė pakeisti savo gyvenimą. Vaiko ugdymas prasideda namuose. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, kuris baigiasi mirtimi. Švietimas laikomas „gy...
·Ar verta domėtis praeitimi? Praeitis yra mūsų dalis. Kartais mes nenorime jos žinoti, bet reikia suprasti kas ir iš kur esame. Visi ir viskas turi praeitį. Aš ją skirstau į savąja, mūsų ir į visuotinę: pasaulio, šalies... Aš turiu domėtis praeitimi. Kaip tuomet žinosiu kas esu? M...
·Kas padeda apginti žmogaus orumą? Žmogaus orumas – tai be jokios abejonės pats svarbiausias žmogaus gyvenimo dalykas, kuris numato žmogaus vertę kitų akimis bei savivertę savosiomis akimis. Žmogaus orumas išlaiko žmogaus stabilią padėtį ir jo vertinimą. Vadinasi, orumas atskleid...
·„Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią“ (J. V. Gėtė) Kiekvienas norime gyventi laimingą ir lengvą gyvenimą, tačiau dažnai nepagalvojame, kad nei vienos gyvenimo istorijos nebūna be sunkumų. Fransua Moriakas yra pasakęs: „Mūsų gyvenimas vertas tiek, kiek kainavo nugalėti...
· Ko graikų mitai moko šiuolaikinį žmogų ? Graikų mitai – tai išorinės legendos apie dievus, pusdievius didvyrius. Vertybių graiku mituose galima rasti labai daug pavyzdžiui : pasiaukojimas, drąsa, gudrumas, tikslo siekimas. Jos visos labai vertingos ,bet manau, kad meilė ir drą...
·Poetas Rimvydas Stankevičius yra pasakęs, kad kūryba – tai pėdsakai, liekantys po gyvenimo. Vadinasi, kiekvienas kūrėjas – poetas, muzikantas, dailininkas – per savo gyvenimą išmina ne vieną taką, išliekantį ir po jo mirties. Tiesa, dauguma menininkų kuri...
·Žmogus prievartos pasaulyje Prievarta, pasak dabartinės lietuvių kalbos žodyno, yra jėgos vartojimas, vertimas ką nors daryti. Svarbu suprasti, jog minėtas jėgos vartojimas – nebūtinai fizinis. Esti pačių įvairiausių prievartos būdų: nuo primityviojo fizinio iki psichologinio s...
· „ - tai didžiavimasis savo praeitimi, skausmas dėl patirtų istorinių skriaudų ir jausmingas įsipareigojimas kurti geresnę Lietuvos ateitį“ - Aušros prakalboje išsakyta Jono Basanavičiaus mintis. Kiekvienas pilietis turėtų mylėti savo tėvynę ir būti jai atsidavęs, jei reikė...
·Jaunas žmogus kai jisai auga pradeda suprasti ką reiškia dabarties pasaulis nes kiekvienas manau supranta kas bus kai užaugsi bus labai sunku priprasti prie dabarties žmonių ar net budamas jaunas priprasti prie jaunimo. Dabartinis jaunimas šiais laikais mėgina pritapti vienas prie kito ar...
· susideda iš daugelio savybių. Visų pirma stiprybė suprantama kaip fizinė žmogaus būklė: gera sveikata, stiprus kūnas. Ar tai tikroji stiprybė? Manau, kad svarbiau vidinė stiprybė, o ne išorinė. Vidinė žmogaus stiprybė – tai sudėtingas ir labai gilus reiškinys. Dvasinė s...
·Kuprelis, turintis dvi kupras, išsiskiria ne tik savo išvaizda, bet ir savo jautria, trapia širdimi, sunkiais išgyvenimais ir giliais apmąstymais. Igno Šeiniaus novelėje “Kuprelis” pagrindinis veikėjas, malūnininkas Olesis - užsisklendęs savyje žmogus, nenorintis pasakoti apie sav...
·Viešoji kalba Riteris – tai ginkluotas kilmingas karaliaus ar aukščiausių luomų atstovų pavaldinys Viduramžių Europoje. Tais laikais norint tapti riteriu pirmiausia reikėjo tapti ginklanešiu, taip pat riterio titulą suteikdavo ir paprastiems kariams už jų narsą. Riteriai bu...
·