Referatas Angliavandeniai

9.8 (1 atsiliepimai)

Apimtis
4114 žodžiai (-ių)
Kategorija
Chemija

Rašto darbas
Rašto darbas
Rašto darbas
Svarbu! Žemiau pateiktos nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visos kokybės darbą spustelkite parsisiųsti.


Angliavandeniai

1.Biologinių membranų struktūra membr. struktūros yra įvairios, bet visom budingi struktur. elementai: lipidai (sud. 50% ir > membr. m) ir baltymai. Dar yra angliavandeniu, sujungtu su L ir B. L ir B jungiasi nekovalentiniais rysiais. Membr.- skystos, asimetrines (vidinis pavirsius skiriasi L ir B sudėtimi nuo išorinio), elektriškai įkrautos (vidine puse turi – krūvio. Membr. beveik nepraleidžia jonų (Na, Cl, H) ir polinių nejonizuotų molekulių. Šiu molek. pernešai būtini B ir jų sist. Lipiduose tirpūs jung. (dujos) praeina pro mmembr. Beveik visi lipidai- amfipatiniai, t.y. 1 dalis hidrofilinė, kita – hidrofobinė. Svarb. membr-nų L: fosfo-, gliko-, cholesterolis, sfingomielinas. B f-jos: kaip siurbliai, kanalai, receptoriai, fermentai. L lemia membr. struktura, o B- spec. f-jas.

2. Biol. membr. L, B, glikoL, jų biol. f-jos: L-mažos, ampifatinės (1 dalis hidrofilinė, kita – hidrofobinė) molekulės. Hidrofil. dalis vad. galvute, hidrofob.- uodegele. Svarb. membr. L: fosfo-, gliko-, cholesterolis, sfingomielinas. Dėl amfipatinių savybių fosfoL ir glikoL H2O t-se sud. 2-sluoksni: polinė galvutė į H2O pusę, hidrofobinės uuodegelės į 2-sluoksnio vidų, šios sritys nesiliečia su H2O. Elementariosios membr.-sud. tik iš fosfoL, kurie yra skysti, tai ir membr. – skystos. Šios membr. neatlieka biolog. f-jų, nes nėra kt. L ir B. Kaikurie L ir B stangrina membr. L ssudėtis membr-se skirtinga. GlikoL – sutelkti membr. išorinej daly, jų hidrofilinė dalis liečiasi su vandenine neląstelinia terpe. Jų f-jos: 1) apsauginė- nuo žalojančių veiksnių, 2) jie butini perduodant nervinį signalą, 3) dalyvauja ląstelinio atpažinimo procesuose, 3) svarbūs susidarant tarpląsteliniams ryšiams (svarbi jų angliavandeninė dalis). Membr. L lemia struktura, o B- spec. f-jas. B kiekis įv. membr. skirtingas. B į membr. įterpiamas: 1) B perveria membraną (galai kyšo iš fosfoL-dų 2-sluoksnio, vidinė dalis jame paslėpta). Vidinė dalis – hidrofobiška sud. saveiką su hidrofobinėmis fosfoL uodegelėm, tai integraliniai B. 2) B prisitvirtina prie 1 iš membr. paviršių ( tai dažn. hidrofilinis ir sud. su polinėmis fosfoL galvutėm elektrostatinius ar H-nius ryšius.) ARBA – dalinai pasineria į fosfoL dvisluoksnį (jo vidinė dalis hidrofobinė iir sud. saveikas su hidrofobinėm fosfoL uodegelėm). Dauguma plazmines membr. B yra glikoproteininiai. Plazminej membr. glikoL ir glikoproteinų yra l. daug todel A sud. Apvalkalą – glikokaliksą. Vidinej plaz. membr. pusej B mažiau.

3.Biol.membranų f-jos 1) atrankiai laidžios, nes turi spec. pernašos sist. ir kanalus, todel membr. terpės sudetis. skiriasi nuo aplinkinės terpės. 2) dalyvauja perduodant signalą iš apl., nes jose yra spec. receptorių jautrių signalų sukeltiems pokyčiams. 3) dalyvauja sudarant tarpląstelinius ryšius. Jų susidarymui svarbi glikoL angliavandeninė dalis. Dėl mmembranų ląstelės tarpusavy “bendrauja”, nes membr. gamina atsaką į dirgiklius (mechaniniai, cheminiai). Membr. būtinos kaupiant ląst-se E.

4. Tarplast. saveikos: glaudžiosios j.: jos sujungia epitelinio aud. ląst. ir susid. ląst-lių sluoksnis pro kurio tarpelius neprasiskverbia jokios molekules. bet praleidžia jonus. Laidumas jonams skirtingas įv. organų epit. last. jungtis gali kisti, kad didėtų laidumas jonams ir H2O. Šis laidumas priklauso nuo gl. j. sk. Glaudž. j. susid. sulimpant plazminės membr. išorinio L-dų sluoksnio B-mams. Kai susijungia skirtingų membranų B ir susid. glaudž. j.

5.Pritvirtinančios j.: sujungia lasteliu citoskeletus arba tarpusavyje, arba su viršląsteliniu matriksu. Šių j. yra daug audiniuose, kurie patiria stiprų mechaninį poveikį – miokardas, odos epidermis. Susidarant šiom j. dalyv. 2 tipų B: viduląsteliniai prijungiantieji ir kertantys membraną jungiantieji. Šių j. tipai: 1) aktino filamentų sujungimo centrai: a) tarplastelines sąaugines j; b) last. ir viršląstelinio matrikso saaugines j; 2) tarpinių filamentų sujungimo centrai: a) desmosominės j. b) hemidesmosominės j.

Tarpląst. sąaugines j: jungia gretimų ląst. citoskeleto aktino filamentus. Epit. audiny sud. ištisinę sąauginę zoną juosiančią kiekvieną ląst. Ši zona yra po glaudž.j-mis. Gretimų ląst. šios zonos yra viena prieš kitą, jungiasi per B-mus – kadherinus. Last. ir viršlastelinio matrikso saaugines j: jungia last. su viršlasteliniu matriksu daugely audiniu. Susid. sukibimo pplokstelės – fokaliniai ryšiai. Desmosinės j: jungia gretimų last. citoskeletų tarpinius filamentus. Hemidesmosinės j: panašios į desmosines, tik jų f-jos ir komponentai skiriasi. Jos jungia epit. aud. last. su pamatine plokstele viršlastelinio matrikso ir epitel. aud. sąlyčio vietoje.

6.Plyšelines j.: atrodo kaip plyšeliai, juos užpildo B, kurie praleidžia jonus ir mažos mm jungnius iš 1 į kitą last. Plyš. j. sud. membranas kertantys B. Jų komplexai – koneksonai. Kiekvieną koneksoną sud. 6 vienodi baltyminiai subvienetai – koneksinai. Nuo jų struktūros priklauso plyš. j. laidumas. 1-je jung. yra 2 koneksonai. Kai sukimba šalia esančių last. koneksonai susid. ištisinis kanalas, kuris sujungia vidulastelines terpes. Plyš. j. nėra visą laiką atviros, jos reguliuojamos. Kai padidėja ląst. rugštingumas arba Ca+ koncetracija – plyš. j. laidumas sumažėja.

7.Pasyvioji perneša pro membr. B nešikliai , jonų kanalai plazminės membr. yra atrankiai laidžios – vieni jung. praeina, o kiti ne. Perneša – jung. prasiskverbimas pro membr. Pasyvioji perneša – nereikia E, molekulės skverbiasi pro plazminę membr. pagal koncentracijų gradientą. Pasyvios pern. būdai: 1) difuzija – polinės, lipolinės molekulės, dujos skverbiasi pro membr. L-du sluoksnį, tai lėtas procesas, greitis priklauso (T pastovi) nuo pernešamo jung. konc. gradiento. 2) Palengvintoji perneša – vyksta taip pat , bet dar dalyvauja tam tikri mmembr. B. Yra 2 pernešos B tipai: B nešikliai ir kanalo B. Nešikliai – integraliniai membr. B. Kai prie jų prisijungia junginys, jų struktura pakinta taip kad jung. pernešamas pro membr. Kanalo – neprijungia jung. bet sudaro porą per kurią jung. patenka i ląst. Tokia perneša greitesne. Kanalų aktyvumas reguliuojamas, juos aktyvina arba slopina elektrinis potencialas. Kanalų B yra visų tipų ląst-se, jie sud. plyšelines jung. Kanalai laidūs tam tikriem jonams – jonų kanalai. Pro juos Na, K, Ca, Cl jonai patenka į last. Jie laidūs jonams pagal konc. gradientą – iš didesnės konc. į mažesnę, todel nenaud. E. Kanalų aktyvumas reguliuojamas, juos aktyvina arba slopina: 1) elektrinis potencialas, 2) mechaniskai reguliuojami, 3) ligandais reguliuojami: a) neuromediatoriais reguliuojami, b) jonais reguliuojami.

8.Aktyvioji perneša; Na-K siurblys, Ca siurblys, Na-Ca nešiklis, širdi veik. glikozidų veik. mech. Pirminė, 2-nė, 3-tinė aktyv. perneša: Aktyv. perneša – jung. į last. pernešami prieš konc. gradientą. Pernešai butini B nešikliai, E. B nešiklyje yra bent 1 centras prijungiantis pernešamą junginį. Aktyv. pernešos 3 būdai: 1) vienkryptė – nešiklis perneša pro membr. tik 1 jung. ar joną. 2) priesinė – nešiklis maino viduląstelinį jung. ar joną į išorinį. 3) konjuguotoji – nešiklis perneša jung. ar joną kartu su dar

1 jung. ar jonu. Šie visi nešikliai kaip E šaltinį naud. ATP, vad. siurbliais. Na-K siurblys: maino viduląstelinius Na+ į išorinius K+, todel ląst-se K+ konc. didesnė nei kraujyje ir tarpląst. skystyje, o Na+ – mažesnė. Sud. iš 2 subvienetų: didžiojo ( sud. ~ 1000 aminoR turinti polipetidinė grandinė; jame yra jonus prijungiantys centrai, ATP hidrolizės centras); ir mažojo (tai glikoproteinas, esantis išorinej membr. pusėj). Šis siurblys kiekvienos pernešos ciklui skaido ATP. Veikimas: viduląsteliniai Na+ prisijungia prie tam tikro centro ddidžiajame subvienete; ATP molekulė prijungiama prie ATP hidrolizės centro; įvyksta centro fosforilinimas ir atskyla ADP. Siurblio struktūra pakinta taip kad Na+ išskiriami į išorę, prijungiami K+, tuomet atskyla fosforilo gr, siurblio struktūra vėl pakinta ir K+ išskiriami į citoplazmą. Siurblys išstumia iš ląst. 3 vienkrūvius Na+, o įtraukia 2 vienkrūvius K+. Plazminės membr. vidus įgauna dalinai – krūvi, o išorė +. Siurblys yra elektrogeninis. F-jos: svarbus reguliuojant last. V; palaiko osmosinį p; jo sukurtas Na ir K gradientas sulaiko H20 ssrautą ir apsaugo ląst. nuo brinkimo. Ca2+ siurblys panašus š Na-K s. Jo tam tikra dalis Ca2+ pernešoje yra fosforilinama ir defosforilinama. Na+-Ca2+ nešiklis įtraukia 3 Na+ ir išstumia Ca2+. Širdi veikiantys glikozidai inhibuoja Na-K siurblį miokardo ląstelese. Jie inhibuoja ššio siurblio defosforilinimą ir sutrikdo Na+ ir K+ mainus. Na+ gradientas sumažėja ir nebepalaiko mažos Ca2+ koncentracijos citoplazmoje. Ca2+ didina širdies raumens susitraukimo jėgą. Šie gliukozidai vartojami širdies nepakankamumui ir kt. ligoms gydyti. Aktyvi perneša pagal sunaudojamą E skirst:1) Pirminė perneša: E naud. junginio arba jono pernešai; 2) Antrinė pern.:E tiesiogiai nenaud. bet jau buvo panaudota jono gradiento sudarymui. Jono gradientas yra būtinas šiai pernešai. 3) Tretinė perneša: ją palaiko antrinė perneša.

9. Endocitozė ir egzocitozė: Endocitozė – stambiamolekulinių junginių kompleksai patenka į ląst. Egzocitozė – šie jung. išskiriami iš ląst. Endocitozė: 2 tipai: 1) pinocitozė ( pernešamos iki 150 nm diametro pūslelės), 2) fagocitozė ( pūslelių diametras > nei 250 nm). Eukariotų ląst. įsiurbia mažas pinocitozines pūsleles. Jos padengtos plazminės mmembr. apvalkalu, kuris vėliau grįžta ir susilieja su plazmine membr. Pinocitozės metu vyksta endocitozės–egzocitozės ciklas, todėl ląst. V nekinta, (įsiurbti membr. gabalėliai atgal įterpiami į plazminę membr., tai egzocitozė). Endocitozės mechanizmas: procesas prasideda plazminės membr. duobutėse (jų vidus išklotas B-klatrinu). Pūslelės citoplazmoje yra nepatvarios ir per kelias s suyra, atpalaiduodamos klatriną ir plazmine membr. apgaubtą vidinį turinį. B įsiterpia į plazm. membr. o vidinis turinys susilieja su endosomomis. Klatrinas būtinas stambiamolekulinių jung. pernešai. Ši pinocitozės atmaina – receptorinė endocitozė. Šiuo bbūdu į žm. audinius iš kraujo patenka stambiamolekuliniai jung. Kraujo MTL jungiasi su ląst. plazminėj membr. esančiais specifiniais receptoriais. Receptoriai – tai integraliniai B, kurie jungiasi su klatrinu per tarpinį B – adaptiną. Klatrino apvalkalui pašalinti būtina: Ca2+ ir E (išsiskiria ATP hidrolizės metu veikiant šaperonų šeimos B). Klatrinas tai B-mų kompleksas, sud. 3 dideles ir 3 mažos polipeptidinės grandinės, susijungusios į trikojį kompleksą. B adaptinas – antrasis klatrinu apgauptų puslelių baltymas. Jis pritvirtina klatriną prie membr. ir prie receptoriaus–ligando komplekso. Jung. receptoriuose yra sritis kurią atpažysta adaptinas. Tai endocitozės signalinė sritis. Adaptinas atpažįsta ir kitas receptorių vietas. Fagocitozė – endocitozės atmaina, jos metu įsiurbiamos didelės dalelės ir susidaro didelės endocitozės pūslelės – fagosomos. Žm. ir žinduolių organizmuose medž. pernaša fagocitozės būdu vyksta leukocituose – makrofaguose ir neutrofiluose (šios last. atlieka apsauginę f-ją). Fagocitozė nuolat nevyksta. Pradžioje aktyvinami makrofago arba neutrofilo membr. receptoriai. Aktyvinantys signalai yra įv.,pvz.:Ig. Kai į žm. organizmą patenka m/o, Ig apsupa, sudaro apvalkalą ir prijungia a/g, o Ig molekulių Fc dalys atgrežiamos į aplinkinę terpę. Šias Fc dalis atpažįsta Fc receptoriai – specifiniai makrofagų ir neutrofilų receptoriai. Kai Ig-ag kompleksą prijungia fagocituojančios last. jos išleidžia pseudopodus. Kai jų galai susilieja Ig-ag virsta fagosoma. Be Fc receptorių ffagocituojančiose last-se yra ir receptorių aktyvinamų komplementu ir m/o sienelės oligosacharidais. Egzocitozė – jung. išskyrimas pūslelinės pernašos būdu. Tos pūslelės vad. sekrecinėmis. Jos susilieja su plazmine membr., jų turinys išsiskiria į tarplastelinę terpę, vėliau į kraują. Svarb. sekr. pūslelių susid. vieta – Goldžio kompleksas. Iš jo sekr. pūsl. perneša susintetintus B ir junginius. Tų jung. išskyrimas g. vykti nuolat (konstitucinis išskyrimas) ir pagal poreikį (reguliuojamasis). Mechanizmas: reguliuojamuoju būdu išskirtas sekrecines pūsl. gaubia klatrino apvalkalas, jame yra receptorių. Konstituciniu būdu – koutomero apvalkalas, tai B kompleksas sud. iš 7 polipeptidinių grandinių. Šio apvalkalo susidarymui būtina ATP energija. Koutomero apvalkalas suyra, kai pūslelė liečiasi su plazmine membr. Šiam apvalkalui susid. ir suirti būtinas B – ARF (struktūroje yra riebalų r., kurios padėtis ir lemia susid. arba suirimą). Kai ARF prijungia GTP, jo riebalų rūgštis įsiterpia į membr. fosfolipidų sluoksnį ir pritvirtina ARF. ARF prijungia koutomero molekules, kurios sud. apvalkalą apie pūslelę. Kai tokios pūslelės prisiliečia prie plazminės membr. sustiprėja ARF hidrolizinės savybės ir GTP virsta į GDP. Todėl ARF atskyla nuo apvalkalo. Jis suyra, pūslelė susilieja su membr.

10.Medž ir E apykaitos bendra charakteristika. Katabolizmas ir anabolizmas. Pirminis E šaltinis yra saulės šviesos E. Įv. gyvūnai naud. įv. maisto ir E ššaltinius. Pagal maisto šaltinį jie skirstomi į autotrofus ir heterotrofus. Autotrofai panaudoja CO2, NH3, H2O kaip prad. medž. sintezuoti sudėtingoms org. medž. Šiai sintezei reikalinga E, kuri gaunama šviesos kvanto pavidalu. Tokie organizmai sintezuoja org. medž. iš neorg. fotosintezės būdu. Fotosintezę vykdo žalieji aug. ir kai kurie dumbliai. Kiti org. naud. sintezuotas org. medž. ir vad. heterotrofais. Pagal naudojamą E šaltinį: fototrofai (E šaltinis – saulės šviesos E) ir hemotrofai (E išgauna O/R r-jų dėka). Įv. žalieji aug. naud. arba saulės šv.E, o kai jos nėra – medž. cheminę E. Organizmų ląst., kurios oksidacijai naud. O2, vad. aerobinės, o kurioms O2 nebūtinas – anaerob. Medž. apykaita skirstoma: 1) Išorinė medž. apyk. – tai medž. kitimai jų patekimo ir išsiskyrimo keliuose. 2) Tarpinė medž. apyk. – tai apyk., vykstanti ląst.-se. Tarp. medž. apyk. t.y. metabolizmas – tai visuma ch. r-jų, vykstančių gyvoje ląst. Ch. R-jos grandinės gyvame org. sudaro metabolinius kelius arba ciklus. Kiekvienas šių kelių atlieka tam tikrą f-ją. Skiriami centriniai ir specialūs metaboliniai keliai. Centriniai yra bendri visiems gyviems org. (tai sintezės keliai). Specialūs ciklai yra būdingi atskiroms gyvūnų rūšims, kai sintezuojamos medž., makromolekulės, būdingos jiems kaip atskirai rūšiai. Medž. apykaitoje skiriami 2 procesai: katabolizmas ir anabolizmas. Katabolizmas- tai

skilimas, kurio metu išsiskiria E, kuri kaupiama ATP ir protoniniu potencialo pavidalu. Katabolizmo yra 3 etapai. Pirmojo etapo metu makromolekulės hidrolizuojamos į monomerus, t.y. į labiausiai tinkamą E-jai išgauti formą. Makromolekulių hidrolizė vyksta veikiant hidrolazėms virškinimo trakte, o ląst. viduje – veikiant lizosomų ir citoplazmoje esančioms hidrolazėms. Šio etapo metu E išsiskiria nedaug. Antro etapo metu iš monomerų susidaro bendras tarpinis produktas – acetil-koA arba kartais tarpiniai Krebso ciklo produktai. Šio etapo metu išsiskiria apie 20% substratuose sukauptos E. Ši sstadija vyksta ląst. citoplazmoje, o paskutiniai etapai – mitochondrijose. Trečios stadijos metu tarpiniai metaboliniai produktai metabolizuojasi pagrindiniame energetiniame cikle – Krebso cikle. Oksiduojantis acetil-koA Krebso cikle susiddaro redukuoti NAD ir FAD. Krebso ciklo metu bei piruvato oksidacinio dekarboksilinimo metu susidaro vienas iš galutinių apyk. produktų – CO2. Šios stadijos metu išsiskiria 80% substratuose sukauptos E. Visos šios stadijos r-jos vyksta mitochondrijose. Redukuoti NAD ir FAD keliauja į kvėp. grandinę, kuri skirta išgauti didelį kiekį E. Čia jungiasi H su O2 nne tiesiogiai, o per eilę tarpininkų. Anabolizmas – tai biosintezė. (shema: A, B, L, polinukleotidai → galutiniai apyk. produktai CO2, H2O, šlapalas, šlapimo r. (katabolizmas). AR, monosacharidai, RR, glicerinas, H3PO4 → struktūriniai funkciniai komponentai B, L, PS, NR (anabolizmas).

11.Biologinės ooksidacijos būdai. Oksidaciją katalizuoja F. Vyksta 3 būdais: 1) atskeliant H atomą nuo oksiduojamo substrato (dehidrinant), 2) prisijungiant O2, 3) netenkant elektronų. Dehidrinimas yra plačiausiai paplitęs gyvuose org. Jei H akceptorius dehidrinimo r-jose yra ne O2, o kitas substratas, tai tokios r-jos vad. anaerobine oksidacija. Jei H akceptorius yra O2 ir susidaro H2O, tai tokios oks. r-jos vad. audinių kvėpavimu. Katalizuoja F – oksidoreduktazės. Šie F skirstomi: 1) oksidazės. F katalizuoja substratų oksidaciją deguonimi. Jos metu O2 atomas nėra įjungiamas į oksiduojamo substrato molekulę. Susidaro H2O ar H2O2. Oksidazių kofaktoriai yra Cu jonai arba flavininiai koF (FAD, FHN). 2) dehidrogenazės (DH). Katalizuoja r-jas, kuriose O2 nėra tiesioginės e ar H2 akceptorius ir ši F grupė atlieka: a) perduoda H2 nuo vvieno substrato kitam.

DH – tai specifiniai F, kurie katalizuoja grįžtamas ir negrįžtamas r-jas. Šių F koF-tai yra NAD, rečiau NADP arba FAD, FMN. Tos DH, kurios turi koF NAD, oksiduoja molekules, turinčias [-CH (OH)-] fragmentą.Pvz.:

FAD turintys F katalizuoja r-jas, kurios turi (-CH2-CH2-) fragmentą.Pvz.:

Katalizuojant DH vienas substratas yra oksiduojamas kitu redukuojamu substratu. b) perneša e nuo neredukuotų koF (NADH, FADH2) iki citochromo oksidazės kvėp. grandinėje. Kvėp. grandinė yra e pernašos sistema, kuri gali prisijungti ir atiduoti e ir esanti vidinėje mitochondrijų mmembranoje. Visi komponentai, išskyrus citochromo oksidazę, yra DH, kurios vidinėje mitoch. membranoje išsidėsčiusios pagal didėjantį O/R potencialą.

e pernešami per nešiklių sist. link O2, susidaro H2O. 3) peroksidazės.

Substratai yra H2O2 ar kiti org. peroksidai. 4) oksigenazės. Tai F, katalizuojantys r-jas, kurių metu O2 įjungiamas į substratą.Skiriami 2 poklasiai: a) monooksigenazės, katalizuoja vieno O2 atomo įjungimą į substrato molekulę, b) dioksigenazės, įjungia 2 H2O į oksiduojamą substratą. Monooksidazių katalizuojamų r-jų metu į oksiduojamo substrato molekulę įtraukiamas 1 O2 atomas, o kitas redukuojamas iki H2O. Monooksigenazės katalizuoja disubstratines r-jas, kuriose vienas iš substratų yra papildomas e donoras. Pagr. substratas prijungia 1 iš O2 atomų, antrasis teikia H2 atomus antrojo O2 atomo redukcijai. Monooksigenazė: AH (pagr.subs.) + O2 + BH2 (antrasis subs.) → A-OH + H2O + B. Dioksigenazė: A + O2 → AO2. Monooksigenazės prie pagr. substrato paprastai prijungia –OH grupę, todėl jos vad. hidroksilazėmis. Be to, monooksigenazės vad. mišrių f-cijų oksigenazėmis, nes katalizuoja dviejų skirtingų substratų oksidaciją. Biologinės oksidacijos ir oksidacijos negyvojoje gamtoje skirtumai: 1) Biolog.oksid. yra laipsniškas procesas. Atsipalaiduojanti E kaupiama spec. makroerginiuose jung. ir makroerginėse jungtyse ir išspinduliuojama kaip šiluma. 2) Dalyvauja F ar F-tų sistemos. 3) Negyvojoje gamtoje E išsiskiria oksiduojantis C iki CO2, gyvojoje – oksiduojantis H2 iiki H2O.

12.Ląst. energetiniai resursai. Katabolizmo schema, stadijos. Є monosacharidai, a. r., glicerolis, riebiosios r. Šios medž. po to, kai pereina ląst. membraną, g.b. panaudotas kaip E šaltinis arba kaip monomerai polimerų biosintezei. Šie biopolimerai sudaro tartum energetinių medž. depo. Kaupiant E atsargas, įv. audinių vaidmuo skirtingas. Pagr. energet. medž.- tai R ir A. R kaupiami riebaliniame aud. paprastų riebalų trigliceridų pavidale. Glikogeno pavidale raumenyse ir kepenyse. Glikogeno atsargos kepenyse išnaudojamos per 1 parą badaujant. Glikogeno atsargos, esančios raumenyse, g.b. panaudotas tik raumenų poreikiams, nes nėra F, paverčiančių gliukozės fosfatą laisva gliukoze. Gyvūnų ląstelių energetiniai poreikiai patenkinami enerija, kuri išsiskiria katabolizuojant maisto medž. Katabolizmo shema. I stadija – paruošiamoji. Jos metu gauti su maistu arba esantys ląst. viduje biopolimerai paverčiami patogia E išgauti formą monomerais. Šia stadiją vykdo žarnyno ir kasos hidrolazės arba ląst. viduje esančios hidrolazės. Ląst. viduje hidrolizė vyksta veikiant lizosomų ir citoplazmos F. Energetiniu požiūriu nėra reikšminga. II stadija – monomero skilimas iki bendro tarpinio medž. apykaitos produkto acetil-koA. Šios stadijos metu išsiskiria apie 20% E, esančios substratuose. Ši stadija vyksta citoplazmoje, o paskutinės stadijos r-jos – mitochondrijose. III stadija. Įvairūs metaboliniai keliai per acetil-koA. Susijungia į vieną ciklą – Krebso ciklą. Šiame cikle susidaro redukuoti koF, redukuotas NNAD ir red. FAD bei vienas iš galutinių apykaitos produktų – CO2. Kvėp. grandinė panaudoja sukauptą E ATP sintezei, dalis E išsiskiria kaip šiluma. Kvėp. grandinė yra vidinėj mitoch. membranoj. III stadijos metu išsiskiria 80% E, sukauptos metabolizuojamuose substratuose.

13.Mitochondrijų kvėpavimo grandinės struktūra ir f-jos. Kvėp. grand.- tai sudėtinga OR fermentinė sist., kuri e ir p perneša iš red. substratų deguoniui. Jai veikiant p pernešami iš mitoch. vidaus į membraninį tarpą. Kvėp. grandinės komponentai turi redokso potencialą, kuris apsprendžia jų išsidėstymą ir nurodo e pernešimo kryptį. Redoks. potenc. O2 link darosi teigiamesnis. Pradiniai kvėp. grand. komponentai turi neigiamiausią redoks. potenc., o galiniai ( O2/O– ) – teigiamiausią. Medž., turinčios neig. redoks. potenc., gali redukuoti jung., su teig. redoks. potenc. Pagr. kvėp. grand. f-ja – laipsniškas įv. substratų H oksidavimas iki H2O. Kvėp. grand. sąlyginai skirstoma į 4 F kompleksus, kurie visi turi vieną ar kelias prostetines gr, kurios grįžtamai prijungia e. Šie kompleksai, dalyvaujant judriems e nešikliams ( CoQ ir citochromas c), sąveikauja vienas su kitu. Į kvėp. gr. e patenka dviem keliais: per kompleksą I ir per CoQ, kuris dar vad. ubichinonu ar citochromu c. Kompleksas I yra pats didžiausias kompl., sudarytas daugiau nei iš 22 polipeptidinių grand. Į kompl.

sudėtį įeina prostetinės gr. – flavino mononukleotidas FMN, kuri gali prisijungti H nuo NADH, ir Fe3+/2+- S centrai, kurie prijungia e nuo FMNH2. Fe –S centrų redukcijos metu komplekso I p išstūmiami į tarpmembraninę ertmę ir šie e perduodami koF-ui Q. Į komplekso II sudėtį įeina įv. flavoproteinų ir Fe-S centrus turinčių B kompeksai. Dar šis kompl. vad. sukcinato DH, nes oksiduoja sukcinatą. Kompleksas yra vidinėje memb. pusėje ir nuo FADH2 perduoda e ubichinonui. Mitoch.-se esantys flavininiai F perduoda eCoQ. CCoQ yra MMM aromatinis jung, turintis įv. ilgio šoninę grandinę ir yra nesusijęs su B. Dar jis vad. ubichinonu dėl jo paplitimo gamtoje. Šis koF jungia kompleksus I ir II su III. Redukcijos metu CoQ gauna 2e iš Fe-S centrų ir 2H+ iš matrikso. O CoQH2 oksidacijos metu perduoda 2e citochromų b-c1 kompleksui. (schema). Kompleksas III dar vad. citochromų b-c1 kompleksu ir nuo šio kompl. prasideda kvėp. gr. dalis, sudaryta iš įv. citochromų. Citochromai – tai raud. sp. hemoproteinai, kurių mmolek.-se tvirtai prijungtas hemas, ir kvėp. gr.-je jie išdėstyti didėjančio O/R potencialo tvarka. Šis kompl. yra vid. memb. vidinėje dalyje. Kompl. III e gauna iš ubichinolio, kurio oksidacija dar vad. CoQ ciklu. (shema). Vienas e nuo ubichinolio perduodamas Fe-S centrui, oo antrasis e lieka prisijungęs prie CoQ ir sudaro semichinoną (QH*). Šis e nuo QH* perduodamas citochromui b566, o po to citochromui b562. Redukuotas citochromas b562 perduoda e semichinonui, paversdamas jį QH2. Komplekso III redukcijos metu p iš mitoch. matrikso išstūmiami į tarpmembraninį tarpą. Citochromas c yra hidrofilinis periferinis B, silpnai prisitvirtinęs prie vidinės memb. išorinės pusės ir jungiantis kompleksus III su IV. Tai nedidelės MM hemoproteinas, kuriam būdingas teigiamas O/R potencialas, todėl redukuoja kompl. IV. Kompleksas IV – citochromoksidazė. Tai DMM B kompleksas, skersai kertantis vidinę mitoch. memb. Ji katalizuoja O2 redukcijos r-ją, kurios metu susidaro H2O. Suminė citochromoksidazės katalizuojamos r-jos lygtis: 4 citochromas c (Fe2+) + 4H+ + O2 → 4 citochromas c (Fe3+) + 2H2O. Procesas negrįžtamas, nnes didelis laisvosios E pokytis. Citochromoksidazė redukuoja apie 90% viso ląstelės O2 kiekio, paverčiant jį H2O. 4p išstūmiami į tarpmemb. ertmę. Jeigu užtenka O2 ir oksiduojamų substratų, tai mitoch. vid. memb.-je susidaro beveik pastovus e srautas, tekantis kvėp. grandine.

14.Kvėp. grandinės substratai ir inhibitoriai. Redukuoti NADH ir FADH2 yra tiesioginiai kvėpavimo substratai. Jie gaunami oksiduojantis jung., susidariusiems iš maisto medž. (R, B, A) ar organizmo atsargų ( kepenų glikogeno, riebalinio aud.) Mitochondr. matrikse daugiausia NADH pagamina piruvato DH, glutamato DH, Krebso cciklo DH. Oksidoreduktazės, kurių koF NAD+, vad. NAD priklausomomis DH. Jų koF NAD silpnai prijungtas prie apoF, todėl skirtingose ląst. dalyse yra atskirų NAD sankaupų, kurias naud. visos ten esančios nuo NAD priklausomos DH. Kai kurios oksidoreduktazės naud. NADP kaip koF, tačiau jos dažn. katalizuoja redukcijos r-jas, vykstančias biosintezės procesų metu ir yra vad. reduktazėmis. Nuo NAD priklausomoms DH kaip kofaktorių kartais reikia Me jonų. Nuo NAD prikl. DH susikaupusios citoplazmoje ir mitoch.-jų matrikse. Citoplazmoje esančios DH naud. Tik čia esantį NAD+. Mitochondrijų NAD+ su citoplazmoje esančiomis NAD+ nesimaišo, nes vidinė mitoch. memb. nelaidi koF-tams. Mitochondrijose susidaręs NADH oksiduojamas kvėp. grandinėje nedelsiant. Oksidaciją pradeda kompleksas I – NADH-DH. Nuo mitoch.-se esančio NAD+ kiekio є DH aktyvumas, o NAD kiekis є nuo kvėp. grandinės aktyvumo. Citoplazmos NADH kvėp. grandinėje tiesiogiai negali būti oksiduojamas. Kai kurios DH kaip koF naud FAD ir yra vad. nuo FAD priklausomomis DH. Tai yra flavoproteinai. FAD yra tvirtai prijungtas prie apoF. Šios DH susikaupusios mitoch.-se. Acil-CoA DH, sukcinatDH – tai nuo FAD priklausomos DH, kurios susijusios su E išlaisvinimu. FADH2 irgi yra kvėp. grandinės substratas. Jo oksidaciją pradeda kompleksas II. Inhibitoriai nutraukia e srauto judėjimą kvėp. grandinėje ir tuo slopina mitochondrijų kvėpavimą. Inhib. sąveikauja su vienu iiš kompleksų.Kvėp. gr. inhib. yra nuodai. Poveikis Є nuo inhibuojamo komplekso kiekio ir sąveikos patvarumo. (shema) I kompleksą inhibuoja amitalis ir rotenonas. Nuo amitalio sustiprėja NAD redukcija ir flavinų oksidacija. Amitalis veikia tarp NAD ir flavinų, o nefosforinančiuose mitochondrijų fragmentuose ir ...

Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 4114 žodžiai iš 8228 žodžių.

Kiti mokslo darbai

3A grupės metalai.Al,Ga,In,Tl

3A grupės metalai: Al, Ga, In, Tl Pagal savo išvaizdą, fizines savybes ir daugelį cheminių savybių aliuminis, galis, indis ir talis yra metalai. Pirmasisi 3A grupės elementas – boras – yra nemetalas, todėl jį nagrinėsime kitam...

1 atsiliepimų
Parsisiųsti
Stiklas

Kas yra stiklas? Stiklais vadinami kietieji kūnai, neturintys kristalinės sandaros, labai trapūs, gaunami iš didelio klampumo skysčių, daugeliui cheminių reagentų atspari medžiaga. Jie neturi konkrečios lydymosi temperatūros –...

1 atsiliepimų
Parsisiųsti
Vitaminas PP ir Fluoras

PP (nikotino rugštis), Paros norma 0,2 – 0,3 mg. Svarbus audinių kvėpavimui, baltymų apykaitai. Trūkstant – odos uždegimas, nemiga, raumenų skausmas, viduriavimas. Esant hipervitaminozei, traukuliai, burnoje metalo prieskonis. Ran...

1 atsiliepimų
Parsisiųsti
Karboksi rūgštys

Turinys Acto rūgštis………………………… 3 Benzoinė rūgštis……………………….. 3 Palmitino rūgštis……………………….. 3 Pieno rūgštis………………………… 4 Salicilo rūgštis……………...

4 atsiliepimų
Parsisiųsti
elektrolizė

Elektrolizė apibūdina chemines reakcijas, vykstančias skystyje, kuriame yra jonų, o per tą skystį teka elektros srovė. Kadangi dalis metalo ir grafito elektronų gali laisvai judėti kristalo gardele, jie praleidžia elektros srovę....

4 atsiliepimų
Parsisiųsti
Atsisiųsti šį darbą