Amžinųjų vertybių šviesa literatūroje

Amžinųjų vertybių šviesa literatūroje

Vertybės - tai tam tikros grupės moralinės nuostatos, pagal kurias grupė gyvena, dirba, kuria šeimą, valstybę arba organizaciją. Nuo seno buvo vertinamas doras žmogaus elgesys, sąžiningumas sau ir aplinkiniams, atsidavimas darbui ir šeimai, gebėjimas atleisti pikta padariusiam asmeniui. Būtent tokias vertybes, kurios yra perduodamos iš kartos į karta ir galima vadinti – amžinas, nesenstančias vertybes, kurias galime įžvelgti įvairių laikų literatūroje. Šia tema kalba ir Kristijonas Donelaitis – vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Mažojoje Lietuvoje, taip pat itin ryški XXa. pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra Jonas Biliūnas. Tai išties plačių interesų asmenybė, suspėjusi per trumpą laiką ir neįmanomai sunkiomis sąlygomis padaryti darbų, kuriais mūsų kultūra visada galės pasiremti. Tačiau turėtume nepamiršti ir Lietuvos XX a. antrosios pusės moderniosios psichologinės novelės ir apysakos kūrėjo Juozo Apučio, kuris domėdamasis vidiniu žmonių gyvenimu, įtvirtino lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kūrė sąlygišką tikrovę.

Literatūroje kaip vienos iš svarbiausių vertybių vaizduojamos meilė darbui. Onorė de Balzakas, žymus prancūzų rašytojas, teigė: „Atkaklus darbas yra ir meno, ir gyvenimo dėsnis“. Darbas kiekvieną moko tiek gebėjimo kurti, tiek suprasti, kaip iš tiesų sunku yra pasiekti norimo bei pripažinimo rezultato gyvenime. Kristijono Donelaičio poema „Metai“ yra Mažosios Lietuvos „lietuvininkų“ epas. Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis žmogaus išnaudojimas, tačiau būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti doriems, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis: sveikas kūnas, kur vis šokinėdamas nutveria darbus, / Yra didžiausi bei brangiausi Dievo dovana.“ Kūrinyje aprėpiama tautos gyvenimo visuma, atskleidžiamas atsakingas požiūris į darbą bei dirbamą žemę. Darbas padeda neprarasti orumo, taurumo ir dorumo gyvenime, o darbas K. Donelaičiui suteikė prasmę gyventi toliau jei ne dėl savęs, tai dėl savo artimųjų. Su pavasario stebuklu žmonės dvasiškai atgimsta, vasarai atėjus jie kimba į darbus, rudenį džiaugiasi ir renka gamtos gėrybes, o žiema apmąsto savo darbą. Darbas padeda Mažosios Lietuvos valstiečiams jaustis bendruomenės dalimi, juos jungia į bendrą kolektyvą. Dirbdami kartu jie išmoksta komunikuoti, padėti vieni kitiems, jaustis išvien. Darbštumo juos moko gamta: gandrai, kurie sugrįžę pavasarį randa sudraskytą lizdą, pirmiausiai imasi jo tvarkymo, o tik vėliau maisto ieškojimo. Šiuo epizodu yra siekiama pamokyti lietuvius, jog šeimos gerovę užtikrina darbš...