Referatas Administracinės teisės dalyko sistema

3 atsiliepimai



Administracinės teisės dalyko sistema

1 TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS DALYKAS IR SISTEMA

1.1.ADMINISTRACINĖS TEISĖS DALYKAS IR SĄVOKA.

Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai. Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę, reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką.

Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Išvada: administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese.

Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių vvalstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą. Išvada: administracinės teisės dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje veikloje.

Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto:

1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);

2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;

3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje.

Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.

1.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS IR GRETIMŲ TEISĖS ŠAKŲ SSANTYKIS

Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise. Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai – pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios nnormos yra ir kitų teisės šakų pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Dar: žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise. Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo) organų funkcijas. BBet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne valdymo organas).

1.3. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMA

Pagal taikymo matą ir administracinės teisės normų pobūdį administracinės normos skirstomos į tokias pagrindines grupes:

1. Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – universalios, bendro pobūdžio normos, jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį;

2. Normos, taikomos tik konkrečiuose valstybinio valdymo šakose, srityse, sferose –– šių normų taikymo matas daug siauresnis.

Specialiosios dalies normos taikomos tik specifinėse srityse.

Bendrosios dalies normos sudaro tam tikrus administracinės teisės institutus, pvz., valstybės tarnybos, drausminės atsakomybės, administracinės atsakomybės, kontrolės ir t.t.

Specialiosios dalies normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės šakose, sferose. Todėl specialioji dalis suskirstyta į tam tikras valdymo sritis ir šakas, pvz.:

a. Socialinės, kultūrinės srities valdymas – įeina tokios valdymo šakos: kultūros, švietimo ir mokslo, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, fizinės kultūros ir sporto.

b. Ūkinės srities valdymas – įeina šakos: pramonė, statyba, transportas, ryšiai, žemės ūkis, prekyba, komunalinis ūkis ir t.t.

c. Politinė – administracinė valdymo sritis – tokios šakos: krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio politiniai bei ekonominio valdymo klausimai.

1.4. ADMINISTRACINĖS TEISĖS ŠALTINIAI, JŲ RŪŠYS

Teisės šaltinis – išorinė išraiškos forma, teisės aktai. Administracinės teisės šaltiniai – tie teisės aktai, kuriuose yra administracinės teisės normų.

Visuomeninių santykių įvairovė sąlygoja aktų įvairovę. Administracinės teisės šaltiniai pagal teisės aktus leidžiančius subjektus skirstomi į:

1. Aukščiausios teisinės galios aktas – Konstitucija;

2. Įstatymai;

Įstatymų formą gali turėti ir kitų pavadinimų aktai, kurie įtvirtina ir administracinės teisės normas – kodeksai. Kodeksas – vieningas teisės aktas, kuriame išdėstytos normos, keičiančios tam tikrą visuomeninio gyvenimo sritį. Pvz., LR ATPK, LR Muitinių kodeksas, LR Kelių transporto kodeksas, LR Vidaus vandenų transporto kodeksas.

Statutai, ppvz., Vilniaus universiteto statutas.

3. LR Seimo norminiai nutarimai;

4. Prezidento norminio pobūdžio dekretai;

5. LR Vyriausybės nutarimai;

6. Departamentų, inspekcijų vadovų įsakymai;

7. Apskričių viršininkų ir apskričių administracijos vadovų įsakymai;

8. Vietos savivaldos institucijų aktai;

9. Įstaigų administracijų vadovų norminiai aktai

10. Tarptautinės sutartys.

1.5. ADMINISTRACINĖS TEISĖS MOKSLAS (MOKSLO DALYKAS, ŠALTINIAI)

Administracinės teisės mokslas teoriniu požiūriu nagrinėja administracinės teisės normas ir teisinį visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmą, remdamasis teoriniais apibrėžimais formuluoja bendras administracinės teisės sąvokas ir mokslo kategorijas, tiria valstybinio valdymo dėsningumus ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, tiria administracinės teisės normų realizavimo praktiką ir valdymo organų funkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikia rekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimo programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės valdymo mechanizmą.

Administracinės teisės mokslas vykdo 3 pagrindines funkcijas:

1. Teorinę funkciją – padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją;

2. Taikomąją funkciją – rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą, sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų – programos, vadovėliai;

3. Auklėjamąją funkciją – propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę gyventojų sąmonę.

Tyrimai atliekami mokslo tiriamuosiuose institutuose, aukštosiose mokyklose. Yra ir praktinio pobūdžio institucijos. Yra ir mokslinio tyrimo metodai – sociologinis, istorinis, statistinis, lyginamasis ir t.t.

Administracinės teisės mokslas susijęs ir su kitomis teisės šakomis, ypač su BVTT mokslu, valdymo mokslu – tiria socialines valdymo problemas ir pan.

Administracinės teisės mokslas svarbus ir organizuojant bei tobulinant valdymo mechanizmą.

Šaltiniai: konstitucija, Seimo, LRV nutarimai, pprezidento dekretai ir t.t.

1.6. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMINIMAS IR KODIFIKAVIMAS

Administracinės teisės normų įvairovė lemia būtinybę jas sisteminti – tai padeda ir jas tobulinti. Yra 2 pagrindinės sisteminimo formos:

1. Inkorporacija 2. Kodifikacija. Inkorporacija yra paprasta teisės normų sisteminimo forma; tai – galiojančių norminių aktų išdėstymas rinkiniuose pagal temas, laiką ar alfabetą. Kodifikacija – sudėtingesnis sisteminimo būdas; tai – ne mechaniškas išdėstymas, o normų jungimas į bendrą, logiškai pagrįstą sistemą, kai šalinami normų prieštaravimai, užpildomos teisės spragos ir pan. Kodifikacijos procese kuriamos naujos aktų formos – kodeksai. Lietuvoje taip pat vyksta administracinės teisės normų kodifikavimo ir sisteminimo darbas, pvz., sudarytas muitų kodeksas, ATPK, transporto kodeksas. Administracinė teisė – labai plati, todėl vieningo kodekso nėra, nes neįmanoma visko kodifikuoti; tai galima daryti tik pagal atskiras normų grupes (institutus). Be to, administracinės teisės normos dažnai keičiamos.

2 TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS

2.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS SĄVOKA IR STRUKTŪRA

Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai. Tai – valstybės nustatytos ir saugomos bendro pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y., galimo ir privalomo elgesio ribas.

Bet yra ir skiriamųjų administracinės teisės normoms būdingų bruožų. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai:

1. Specifinis reguliavimo dalykas – jomis reguliuojama valstybės specifinė – įstatymų vykdomoji – veikla, t.y. valstybės

valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio bei vidinio valdymo procese;

2. Administracinio – teisinio reguliavimo metodo išraiška – administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teises ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams;

3. Valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinės teisės normų imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai:

a) tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu;

b) galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų;

c) suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra neperžengiant tam tikrų ribų.

Taigi, administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio – teisinio metodo pagalba reguliuoja vvisuomeninius valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese.

Administracinės teisės normos turi struktūrą, dažniausiai susidedančią iš šių elementų:

1. Hipotezė – normos dalis, nurodanti konkrečias aplinkybes ar sąlygas, kai norma turi būti vykdoma arba taikoma. Kitaip tariant, hipotezėje nurodomos aplinkybės yra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai – teisiniai santykiai. Pagal apibrėžtumo laipsnį hipotezė gali būti absoliučiai apibrėžta, santikinai apibrėžta arba visai neapibrėžta; jos gali ir visai nebūti. Pvz., ATPK 17212 str. “Neteisėtas slaptos informacijos apie mokesčio mokėtoją paskleidimas – uužtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų”. Čia hipotezė suprantama taip: jei neteisėtai paskleidžiama informacija apie mokesčių mokėtoją.

2. Dispozicija – svarbiausia administracinės teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę. Čia išvardinamos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, įgalinimai, pareigos, lleidžiamas elgesys, draudimai, apribojimai. Dispozicija gali būti tiksliai apibrėžta, santykinai apibrėžta arba blanketinė (kai yra nukreipiama į kitą teisės normą, kurioje nurodyta tam tikra elgesio taisyklė). Pvz., aukščiau minėtame ATPK 17212 str. dispozicija suprantama taip: draudžiama neteisėtai paskleisti slaptą informaciją apie mokesčio mokėtoją.

3. Sankcija – nurodymas valstybinio poveikio priemonių asmenims, nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės ar ją pažeidusiems. Pvz., aukščiau minėto ATPK 17212 str. sankcija suprantama taip: užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų.

Sankcija plačiąja prasme suprantama kaip įvairaus poveikio priemonės – drausminio, civilinio, ekonominio. Sankcija siaurąja prasme suprantama kaip priemonė, kuria siekiama nubausti – įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas. Administracinėje teisėje labiausiai paplitę drausminės ir administracinės sankcijos, tačiau kai kurių normų reikalavimų vykdymui užtikrinti nustatomos tturtinės (ypač materialinės finansinės) sankcijos.

Pagal poveikio tikslus ir pobūdį administracinės teisės normų sankcijos gali būti skirstomos į:

a) Kardomąsias – administracinės kardomosios prievartos priemonės;

b) Atstatomąsias – numato priverstinį neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos pareigos įvykdymą bei neteisėtų valdymo aktų panaikinimą;

c) Baudžiamąsias – administracinės ir drausminės nuobaudos;

d) Baudžiamąsias – atstatomąsias.

Pagal apibrėžtumo laipsnį sankcijos gali būti apibrėžtos, santykinai apibrėžtos, blanketinės arba nenurodomos visai – pvz., atsako pagal įstatymus. Sankcijos skirstomos:

Pagal vidinę sandarą –

a) paprastos – kai numatoma viena poveikio priemonė už elgesio taisyklės nevykdymą – pvz., bauda – AATPK 212 str. “<.> užtraukia penkių šimtų litų baudą. <.>”;

b) sudėtinės – gali būti alternatyvinės (kai numatoma galimybė rinktis vieną iš kelių galimų poveikio priemonių – pvz., bauda arba areštas – ATPK 174 str. “užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų ar pataisos darbus nuo vieno iki dviejų mėnesių, išskaitant dvidešimt procentų darbo užmokesčio, arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.”) ir kumuliatyvinės (kai prie pagrindinės sankcijos pridedama ir papildoma sankcija – pvz., bauda ir konfiskavimas – ATPK 1736 str. “užtraukia baudą nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų su šių prekių konfiskavimu”).

2.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ RŪŠYS

Administracinės teisės normos skirstomos į dvi grupes:

1. Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – jos yra universalios ir sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai – tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, valdymo organų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt.

2. Normos, taikomos konkrečiose valstybės valdymo sferose ar šakose. Šių normų pobūdis toks, kad jos nėra universalaus taikymo, taikomos konkrečiose šakose konkrečiais atvejais, taikymo matas siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo ypatumus konkrečiose šakose. Šios normos skirstomos į 3 stambias grupes:

a) normos, veikiančios ūkio valdymo srityje –– finansai ir kreditas, statistika, transportas, žemės ir miškų ūkis, aplinkosauga, statyba, prekyba, energetika ir t.t.

b) normos, veikiančios socialinės-kultūrinės veiklos srityje – švietimas ir mokslas, kultūra, socialinė apsauga, kūno kultūra ir sportas, sveikatos apsauga ir kt.

c) normos, veikiančios politinės administracinės veiklos srityje – vidaus reikalai, teisingumo valdymas, valstybės saugumas, užsienio reikalai, krašto apsauga ir kt.

Administracinės teisės normos gali būti grupuojamos ir pagal įvairius kitus kriterijus.

Svarbiausieji kriterijai ir skirstymai:

1. Normos turinys – pagal tai skiriamos:

a) materialinės – nustato subjektų teisinę padėtį, teises ir pareigas valdymo sferoje;

b) procesinės – reglamentuoja materialinių normų taikymo tvarką (pvz., bauda turi būti skiriama pagal protokolą ir pan.).

2. Taikymo sfera – pagal tai skiriamos:

a) bendrosios – reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pagrindus;

b) specialiosios – konkretizuoja bendrųjų normų taikymą atsižvelgiant į tam tikros rūšies visuomeninių santykių ypatumus (pvz., žemės ūkis, finansai ir t.t.);

c) ypatingosios – taikomos tik išimtinais, ypatingais atvejais, kai susidaro ypatingosios aplinkybės – pvz., epidemijos, stichinės nelaimės ir pan. atvejais.

3. Subjektai – skiriamos normos, reguliuojančios:

a) valdymo organų teisinę padėtį, veiklos formas ir metodus;

b) tarnautojų administracinį – teisinį statusą;

c) vietos savivaldos organų teisinę padėtį;

d) visuomeninių organizacijų teisinę padėtį valdymo sferoje;

e) piliečių, kitų fizinių asmenų administracinį teisinį statusą valdymo sferoje.

4. Normų tarpusavio santykis – pagal tai išskiriamos:

a) Normos – įstatymai – turi aukščiausią teisinę galią, jomis remiantis leidžiamos poįstatyminės nnormos;

b) poįstatyminių aktų normos – leidžiamos normų – įstatymų pagrindu. Gali būti savo ruožtu toliau skirstomos pagal jas išleidusius organus – nuo priklauso jų juridinė galia.

Tačiau nepriklausomai nuo skirtingos juridinės galios ir tarpusavio subordinacijos, visos normos vienodai privalomos adresuojamiems subjektams.

5. Normos poveikio subjektams pobūdis – pagal tai išskiriamos:

a) įpareigojančios – reikalauja iš subjektų atlikti tam tikrus, normoje numatytus veiksmus;

b) įgalinančios – suteikia teisės subjektams įgaliojimus tam tikrus atlikti tam tikrus veiksmus arba elgtis savo nuožiūra normos dispozicijos nurodytose ribose;

c) draudžiančios – nustato tam tikrus apribojimus, t.y. draudžia atlikti normoje nurodytus veiksmus;

d) rekomendacinės – rekomenduoja atlikti tam tikrus veiksmus teisės subjektams, kurie yra nepavaldūs, arba nereikalauja kategoriškai atlikti tam tikrų veiksmų.

2.3. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ GALIOJIMAS

Paminėtinos normų galiojimo ribos – pagal tai normų galiojimas skirstomas į:

a) galiojimą laiko atžvilgiu – jei norma numato subjekto atžvilgiu negatyvų poveikį, tai ji netaikoma laike atgal (tuo tarpu kitose teisės šakose gali būti ir taikomos, pvz., baudžiamojoje teisėje – bausmė už genocidą, masinį terorą ir kitus nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui)

b) galiojimą erdvėje – gali galioti visoje teritorijoje, arba jos dalyje, arba tik viename administraciniame teritoriniame vienete;

c) galiojimą asmenų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad visos administracinės teisės normos įtvirtinamos atitinkamuose teisiniuose aktuose ir pradeda galioti nuo tų aktų galiojimo pradžios. Normos nustoja galioti kai:

1. pasibaigia galiojimo laikas, arba

2. panaikinus teisės aktą,

arba

3. įvykus tam tikrai sąlygai.

2.4. ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ REALIZAVIMAS

Administracinės teisės normos savo socialinę paskirtį atlieka tada, kai jos realizuojamos – kai visuomenės elgesys atitinka jų reikalavimus. Atsižvelgiant į administracinės teisės normų turinį ir jose įtvirtintų elgesio taisyklių formulavimą, teisės teorijoje skiriamos 4 šių normų realizavimo formos:

1. Laikymasis;

2. Vykdymas;

3. Panaudojimas

4. Taikymas.

ATN laikymasis – paprasčiausias būdas – teisės subjektų savanoriškas paklusimas teisės normos reikalavimams. Čia dažniausiai realizuojamos draudžiančios normos (pvz., draudžiama viešoje vietoje rodyti pimpalą).

Vykdymas – realizuojamos įpareigojančios normos. Įgyvendinamos aktyviais subjektų veiksmais, kurie atitinka normos reikalavimą ((su pimpalu niekaip nesusiję, nes niekas niekada nėra įpareigotas rodyti pimpalą, todėl ir pavyzdžio nėra).

Įgalinančios normos realizuojamos jas panaudojant. Tai – subjektyvinių teisių įgyvendinimo forma – naudojama galimybė (pvz., savo namuose prieš veidrodį galima sau rodyti pimpalą).

Sudėtingiausias ATN realizavimo būdas – taikymas. Jas taikyti gali tik kompetentingi teisėkūros subjektai. Tokias teises suteikia valstybė. Taikant ATN, turi būti priimtas specialus valdymo organo pareigūno aktas arba atlikti tam tikri veiksmai (pvz., jei viešoje vietoje rodysi pimpalą, tai mentai pagaus ir pritaikys tau nnormą, prieš tai auliniais batais tau per jį pavaikščioję).

3 TEMA. ADMINISTRACINIAI TEISINIAI SANTYKIAI (ATS)

3.1. ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ SĄVOKA, STRUKTŪRA IR YPATUMAI

ATS – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostantys vykdomosios valdžios, kitų subjektų tos rūšies veikloje.

BVTT yra teisinių ssantykių bruožai, yra ir būdingi ATN reguliuojamiems santykiams:

1. Šie santykiai atsiranda valstybės valdymo organams arba vykdomosioms ar savivaldos institucijoms įgyvendinant joms pavestas funkcijas ar uždavinius – viešojo valdymo srityje;

2. Šiame santykyje vienas subjektas paprastai yra privalomasis – paprastai tam tikras valstybės organas arba jo pareigūnas, arba organas, turintis valstybės valdingus įgalinimus (valstybės deleguotą kompetenciją) – tai sąlygoja ATS reguliavimo metodas.

3. Administraciniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, kitos šalies sutikimas nebūtinas. Gali būti ir dviejų šalių iniciatyva (pvz., 2 ministerijų bendras aktas).

4. Dažnai tarp ATS dalyvių kyla ginčų. Tokiu atveju šie ginčai sprendžiami administraciniu būdu – sprendžia valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organas (pareigūnas). Atskirais atvejais, numatytais įstatyme, administraciniai ginčai sprendžiami teismo keliu (bendrosios kompetencijos ir administraciniuose). Teismas paprastai sprendžia tokius ginčus, kurie lliečia gyvybiškai svarbias piliečių ar kitų subjektų teises. Ginčas dėl administracinės nuobaudos sprendžiamas teisme. Teisminė ginčų nagrinėjimo tendencija platėja.

5. Administracinių teisinių santykių šalis, pažeidusi ATN reikalavimus, atsako ne antrajai ginčo šaliai (kaip CT), bet valstybei, jos organams – tai lemia valstybinis valdymo pobūdis.

ATS struktūra. Būtini ATS elementai:

1. TS subjektai (t.p. žr. 3.2). ATS dalyviais gali būti:

 valstybės valdymo organai;

 prezidentas;

 valstybės tarnautojai (pareigūnai);

 savivaldybės institucijos ir pareigūnai;

 įvairios nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai;

 fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės.

2. Šių subjektų subjektyvinės teisės ir pareigos – ššalis, veikianti valstybės vardu, turi daugiau teisių, bet ir jos pareigos atsakingesnės;

3. TS objektas – tam tikri veiksmai asmens, kurie reguliuojami AT normų. Valdymo objektas – veiksmai, nes TN reguliuoja ne subjektą, o jo veiksmus. ATS dalyviai teisės normose nustatytas pareigas realizuoja veiksmais, kurie priklauso nuo materialinių vertybių, dvasinių vertybių. Kitos teoretikų grupės nuomonė – objektas yra daiktai.

3.2. ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ DALYVIAI. JŲ ADMINISTRACINIS TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS

ATS dalyviais gali būti valstybės institucija, pareigūnai, savivaldybės institucijos ir pareigūnai, nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai, piliečiai, kiti fiziniai asmenys. Kad subjektai būtų ATS dalyviais, jie privalo turėti būtiną savybę – administracinį teisnumą – turėti tam tikras teises valstybinio valdymo sferoje ir administracinį veiksnumą – sugebėjimą realizuoti teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Jie atsiranda nevienodu metu ir apimtimi. Kolektyvinių subjektų – valstybinių institucijų ir nevalstybinių organizacijų – teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų suformavimo. Pareigūnų teisnumas ir veiksnumas atsiranda jiems pradedant eiti atitinkamas pareigas ir jų diapazonas priklauso nuo užimamų pareigų. Fiziniai asmenys – piliečiai turi teisnumą nuo gimimo, o veiksnumas dalinį nuo 16 metų, pilną nuo 18 metų. Panašiai ir nepiliečiai, nors jų teisinis teisnumas ir veiksnumas – siauresnis. Fizinių asmenų teisnumas priklauso nuo įvairių faktorių (ypač amžiaus) – gali plėstis, siaurėti. Pvz., sstudentai dieniniame skyriuje gali studijuoti tik iki 35 metų. Pareigų ėjimas priklauso nuo kvalifikacijos, sveikatos būklės. Tarnautojų teisnumo apimtis priklauso nuo pareigų pobūdžio.

3.3. ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ RŪŠYS

ATS rūšys skiriamos pagal įvairius aspektus.

Pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį:

1. vertikalūs (subordinaciniai) – būdingi tiems, kurie pavaldūs vieni kitiems organizacine tvarka;

2. horizontalūs – susiklosto tarp tiesiogiai vienas kitam nepavaldžių subjektų (pvz., ministerijos viena kitai nepavaldžios);

Pagal santykių paskirtį:

1. Pozityvūs (teigiami – sprendžiami teigiami klausimai) – susidaro siekiant geidžiamų vertybių;

2. Deliktiniai (neigiami) – santykiai dėl padaryto teisės pažeidimo;

Pagal turinį:

1. Turtinio pobūdžio – santykio objekto priežastis – materialinės vertybės;

2. Neturtinio pobūdžio – mokslas, literatūra ir pan.

Pagal santykių apsaugos būdą:

1. Ginami administracine tvarka ir

2. Ginami teismine tvarka.

Pagal subjekto pobūdį:

1. Tarp vykdomųjų organų ir pareigūnų;

2. Tarp vyriausybinių organų?;

3. Tarp piliečių;

4. Tarp užsieniečių.

3.4. ADMINISTRACINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO IR PASIBAIGIMO PAGRINDAI

ATS atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia juridinių faktų pagrindu. Juridinis faktas – toks faktas, aplinkybė, kuri numatyta teisės normoje. (studentas ateina į egzaminą – teisinis faktas).

JF skirstomi į veiksmus (priklauso nuo žmogau valios) ir įvykius (nepriklauso nuo žmogaus valios). Veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti (teisės pažeidimai).

Teisėti veiksmai skirstomi:

1. Juridinius aktus – tokie veiksmai, kuriais tiesiogiai, sąmoningai siekiama teisinio rezultato;

2. Juridiniai poelgiai – neturi aiškaus kryptingumo, subjektas savo veiksmais nepretenduoja į kokį nors tikslą (pvz., pastebėto teisės pažeidimo pareiškimas policijoje).

4 TEMA. VALSTYBINIO VVALDYMO SĄVOKA, STRUKTŪRA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI

4.1. BENDROJI VALDYMO SĄVOKA

Ji naudojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose. Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.

Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas. Visa tai užtikrina tikslingą ir kryptingą poveikį, daromą sistemos elementams.

Valdymo procesus, kurie vyksta tam tikroje sistemoje, galima paaiškinti taip: sistema susideda iš dviejų pagrindinių pusių:

1. Valdančiosios (valdymo subjektas)

2. Valdomojo (valdymo objektas).

Valdymo subjektas daro tam tikrą kryptingą poveikį valdymo objektui, atlikdamas tą poveikį naudojasi atitinkama informacija. Ši informacija reikalinga ne tik pažinti valdymo sistemą, bet kad valdymo subjektas pažintų jį supančią aplinką. Tokiu būdu valdymo procesas yra nuolatinis informacijos tarp subjekto ir objekto judėjimas.

Valdymui būdingi požymiai – hierarchija ir pavaldumas. Valdymo subjektas yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Objektas privalo vykdyti subjekto nurodytus sprendimus.

Atsižvelgiant į sistemas, kuriose vyksta valdymo procesai, valdymas klasifikuojamas:

1. Mechaninis valdymas;

2. Biologinis valdymas (procesas vyksta gyvuose organizmuose);

3. Socialinis valdymas (procesas vyksta tarp žmonių).

4.2. SOCIALINIS VALDYMAS

Socialinis valdymas kaip kategorija susiformavo visuomenei vystantis. Socialinis valdymas – būtina visuomenės egzistavimo, jos vystymosi funkcija. Socialinio valdymo būtinumas kyla iš visuomeninės darbo proceso prigimties. Visuomenė be valdymo egzistuoti negali. Bendra žmonių veikla sąlygoja valdymą. Tokioje

grupėje reikalingas bendras darbas, bendra veikla, todėl reikalinga, kad ta veikla būtų tikslinga, sąmoninga, t.y. šie žmonių veiksmai turi būti valdomi, koordinuojami, derinami, vienijami. Pvz., orkestro dirigentas yra valdymo subjektas, sugebantis valdyti orkestrą.

Valdymo subjektas turi būti autoritetas, sugebantis nukreipti žmonių elegesį tam tikrą linkme.

Socialinis valdymas yra ten, kur yra ne vienas žmogus.

Socialiniam valdymui keliami tam tikri reikalavimai:

1. Subjektas turi būti autoritetas;

2. Valdymas vyksta tik žmonių grupėje;

3. Valdymo veiksmams reikalingas planas;

4. Būtinas pareigų, veiksmų paskirstymas dalyviams;

5. Būtina informacija;

6. Kontrolės funkcija;

7. Atskirų individų veiksmų vienijimas, derinimas;

8. Pastebėtų trūkumų šalinimas.

Valdymo struktūra ssusideda iš 3 elementų:

1. subjekto

2. objekto

3. funkcijų.

Valdymo objektas – ne pavaldus asmuo, o jo veiksmai, elgesys. Veiksmų priežastis – tam tikros vertybės, daiktai.

Funkcijos – tam tikros veiklos, darbo atskiri veiksmai (??? – nesąmonė, bet konspektuose yra). Veiklos kryptys: kontrolė, apsauga ir pan.

Socialinį valdymą įgyvendina žmonės, jų organizuoti kolektyvai, kurie siekia tam tikros veiklos rezultatų. Taigi, socialinis valdymas:

1. Valdymas vyksta ten, kur yra bendra žmonių veikla;

2. Valdymas užtikrina kryptingą veiklą;

3. Valdymo tikslą pasiekia organizuotų veiksmų keliu;

4. Valdymas – organizacinio pobūdžio veikla.

4.3. VALSTYBINIO VALDYMO PAGRINDINIAI BRUOŽAI, STRUKTŪRA IR SĄVOKOS AAPIBRĖŽIMAS

Valstybinio valdymo sąvoka naudojama 2 aspektais – plačiąja ir siaurąja prasme.

Valstybinis valdymas plačiąja prasme – tai iš esmės valstybės valdymas, visa valstybinė veikla, viso valstybės aparato darbas.

Siaurąja prasme valstybinis valdymas suprantamas kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis. Reikia atsižvelgti į vvaldžių padalijimo teorijos teiginius: valstybinis valdymas siaurąja prasme suprantamas kaip valstybės valdymo vykdomųjų organų veikla.

Reikia išskirti būdingus šios veiklos požymius:

1. Valstybinį valdymą įgyvendina specialūs subjektai, arba valstybiniai valdymo organai (vykdomosios valdžios institucijos);

2. Valstybinis valdymas yra vykdomojo pobūdžio veikla. Ši veikla reikalinga atstovaujamųjų valstybės valdžios organų aktams įgyvendinti;

3. Valstybinis valdymas – tai poįstatyminė veikla, nes vykdomieji organai savo darbe remiasi galiojančiais įstatymais. Jie priima ir savo aktus, bet jie yra poįstatyminio pobūdžio ir turi atitikti galiojančius įstatymus;

4. Valdymo veiklai būdingi pavaldumo ir subordinacijos santykiai;

5. Vykdomoji veikla, kurią atlieka valdymo organai, labai plati, aprėpia socialinį, kultūrinį, politinį, ūkinį gyvenimą;

6. Vykdomoji veikla yra kasdieninio pobūdžio, organizacinė, nepertraukiama;

7. Vykdomoji veikla yra operatyvi.

Taigi, valstybinis valdymas – valstybinio valdymo organų vykdoma poįstatyminė veikla, skirta įgyvendinti kultūriniams, socialiniams, ekonominiams visuomenės poreikiams.

4.4. PAGRINDINIAI VALSTYBINIO VVALDYMO PRINCIPAI

Valstybinio valdymo principai – tai pagrindinės idėjos, nuostatos, kuriomis turi remtis ir būti sudaryta valstybinio valdymo sistema. Principais laikomi tik tie reikalavimai, kurie atspindi realią tikrovę. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai formuojami atsižvelgiant į visuomenės vystymosi reikalavimus. Jie turi būti objektyvūs, moksliškai pagrįsti.

Valstybinio valdymo sferos platumas lemia ir principų įvairovę. Todėl aktuali jų klasifikavimo problema. Klasifikuojama atsižvelgiant į konstitucinius ir kitus įstatymus, kurių normos kalba apie valstybinį valdymą.

Labiausiai pagrįsta 2 grupių valdymo principų sistema. Pagal šią sistemą minėti principai skirstomi:

1. Politinius tteisinius organizacinius;

2. Organizacinius techninius.

1) – šie principai yra universalūs, jais pagrįstas valdymas visose srityse, sferose ir šakose. Šiems principams priskiriami:

1. demokratiškumas;

2. viešumas;

3. teisėtumas;

4. atskaitomumas atstovaujamiesiems organams;

5. kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe;

6. kontrolė ir apskaita.

Demokratiškumas – LR Konst. pasakyta, kad LR yra demokratinė valstybė. Todėl visi valstybinės valdžios ir savivaldos organai formuojami demokratiniais pagrindais, t.y. pagrindininius valstybės valdymo ar savivaldos organus formuoja atstovaujamieji organai. Valstybiniame valdyme dalyvauja visi piliečiai, jie turi vienodas teises nežiūrint tautybės, lyties ir pan. LRK 29 str.: įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms visi piliečiai yra lygūs. Nėra nepakeičiamų darbuotojų, kurie dirba valdymo aparate.

LRK 5 str.: valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Viešumas – visi šalies svarbiausi klausimai sprendžiami viešai, išskyrus tuos, kurie sudaro valstybės paslaptis. Valstybės, vyriausybės, savivaldybių priimamų aktų projektai skelbiami spaudoje.

Teisėtumas – valdymo organai, jų pareigūnai privalo laikytis įstatymų, jų veikla poįstatyminė. LRK 7 str.: negalioja joks aktas, prieštaraujantis K ar kitiems įstatymams. Negalioja nepaskelbti įstatymai. 8 str. numato teisėtumo užtikrinimo garantijas: “Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.”, t.p. LR Konst. teismas. Teisėtumo klausimus nagrinėja įprastiniai bei administraciniai teismai. Funkcionuoja valstybės kontrolės, konstitucinės kontrolės institutai. Seimas vykdo parlamentinę kontrolę, kiekvienas Seimo narys turi paklausimo teisę.

Atskaitomumas atstovaujamiesiems organams – įtvirtintas LRK 96, 101 str. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ssolidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs

Ministrui Pirmininkui. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai;

2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;

3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;

4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.

Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas.

Kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe – visi svarbiausi valstybės valdymo klausimai Vyriausybėje svarstomi kolegialiai, t.y. Vyriausybės posėdyje esant kvorumui ir sprendimus priimant balsų dauguma. Kitus sprendimus premjeras ar ministrai priima vienvaldiškai. Atskirų valdymo šakų vadovai sprendimus priima vienvaldiškai ir už juos asmeniškai atsako. Kai kurie klausimai apsvarstomi kolegijose. Kolegijoje sprendimai priimami ministro ar kito vadovo aktu (įsakymu). Asmeninė atsakomybė: valstybinio valdymo vadovai už savo veiklą atsako asmeniškai – Lietuvoje dėl to nėra Ministro pirmininko pavaduotojo, nėra mministrų pavaduotojų – tik viceministrai.

Kontrolės ir apskaitos principą įgyvendina patys valdymo institucijų vadovai, kiti pareigūnai. Taip pat valstybės kontrolė, statistikos departamentas, finansų ministerija ir t.t.

2) – organizaciniai techniniai principai yra pritaikomojo pobūdžio. Juos formuluoja valdymo mokslas, remdamasis praktine analize ir apibendrinimu. Atsižvelgiant į šiuos principus, formuojami valstybinio valdymo organai.

Išskiriami šie organizaciniai techniniai principai:

1. teritorinis;

2. bendrojo vadovavimo;

3. šakinis;

4. tarpšakinis (funkcijinis).

Teritorinis – pagrindinė idėja – valdymo organų steigimas ir jų išdėstymas priklauso nuo respublikos teritorinės struktūros. Steigiami:

1. Organai, veikiantys visos respublikos teritorijoje;

2. Organai, funkcionuojantys administraciniame teritoriniame vienete.

Bendrojo vadovavimo – valstybės teritorijoje ar administraciniame vienete formuojami bendro vadovavimo, t.y. bendros kompetencijos organai (pvz., Vyriausybė). Šie organai sprendžia visus klausimus – ekonominius, ūkinius, kultūrinius, politinius.

Šakinis – sudaromi organai, vadovauti atskiroms valdymo šakoms – pramonei, prekybai, žemės ūkiui, transportui ir t.t. Tokie organai yra respublikinio mąsto.

Tarpšakinis (funkcijinis) – valdymo organai sudaromi spręsti t.t. funkciją, uždavinį ir atitinkamiems klausimams koordinuoti tarp visų tarpšakinių organų. Tas organas nustato tam tikrus normatyvus, standartus.

4.5. VISUOMENINIO IR VALSTYBINIO VALDYMO SANTYKIS

4.6. PAGRINDINIAI VALSTYBINIO VALDYMO UŽDAVINIAI DABARTINIUS LR LAIKOTARPIU

5 TEMA. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANAI

5.1. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ SĄVOKA, TEISINĖ PADĖTIS IR VIETA KITŲ VALSTYBĖS ORGANŲ BEI ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SISTEMOJE; 5.2. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ SISTEMA; 5.5. ORGANIZACINĖ VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ VIDAUS STRUKTŪRA

Mūsų valstybėje egzistuoja valstybinių organizacijų sistema. Valstybinės organizacijos:

1. Įstaigos

2. Įmonės

3. Valstybiniai

organai:

 Įstatymų leidžiamieji

 Įstatymų vykdomieji

 Seiminiai

Valstybinės įstaigos – tokios organizacijos, kurios turi socialinės, kultūrinės veiklos paskirtį (mokyklos, ligoninės, teatras, muziejai, kultūros namai ir pan.).

Įmonės užsiima ūkinio pobūdžio veikla, gyventojų buitiniu aptarnavimu ir t.t. (gamyklos, fabrikai ir pan.)

Valstybinis organas turi valstybės teisinius įgalinimus, taiko teisinį valstybės primatą. Tai nebūdinga įmonėms, įstaigoms. Valstybės organai yra valstybės aparato sudėtinė dalis, jiems būdingi tokie požymiai:

1. Veikia valstybės vardu;

2. Taiko valstybės prievartą, kad būtų užtikrinta įstatymų leidžiamosios valdžios valia;

3. Įgaliojimų prerogatyva.

Valstybės valdymo organai turi tik jiems būdingus požymius:

1. Valstybinio valdymo organai įgyvendina kkonkrečią valstybinės valdžios rūšį – valstybinį valdymą, t.y. priimtų įstatymų įgyvendinimą ūkinėje, socialinėje-kultūrinėje, politinėje srityse.

2. Svarbiausius valstybinio valdymo organus formuoja įstatymų leidžiamieji organai – tai nustatyta LR Konst. ir kituose įstatymuose.

3. Valstybinio valdymo organai atlieka veiklą, kuri vadinama poįstatymine, ir tuo pačiu valstybinio valdymo organai yra atskaitingi įstatymų leidžiamiesiems organams. Valstybinio valdymo organus prižiūri atstovaujamieji organai.

4. Valstybinio valdymo organų veikla labai įvairiapusė, reiškiasi įvairiomis formomis: Seimo veikloje dominuoja teisės kuriamoji veikla, o valstybinio valdymo organo – visos: teisės kuriamoji, teisės vykdomoji, teisės apsaugos.

5. Valstybinio vvaldymo organai turi savo sudėtingą struktūrą. Atsižvelgiant į jų funkcijas, uždavinius, sudaroma atskirų organų struktūra.

Svarbiausias valstybinio valdymo organo sudėties komponentas yra kompetencija. Ji apibūdina administracinio organo teisinį veiksnumą.

Kompetenciją sudaro:

1. Uždaviniai;

2. Funkcijos;

3. Teisės ir pareigos;

4. Veiklos formos ir metodai.

Svarbiausi valdymo organui – uždaviniai – nurodymas, kko jis turi siekti savo veikloje. Organo uždaviniai apibrėžti įstatymuose ar kt. aktuose, kuriuose reglamentuojama institucijos veikla.

Valdymo organų funkcijos – tai pagrindinės organo veiklos kryptys realizuojant jam iškeltus uždavinius. Funkcijos parodo, iš kokių konkrečių veiksmų susideda jo veikla. Funkcijos paprastai atspindi valdymo specializaciją.

Funkcijos įvairios, todėl jos gali būti klasifikuojamos į 3 grupes:

1. Bendros (universalios) – būdingos visiems valdymo organams (pvz., apskaita, kontrolė ir kt.);

2. Specialios – būdingos tik t.t. valdymo organams (pvz., KAM, URM, Valstybės kontrolės, Statistikos departamentas);

3. Pagalbinio pobūdžio – būdingos kiekvienai valdymo institucijai, tik pagal savo pobūdį yra pagalbinės – pvz. Raštvedyba, vidaus ūkinių reikalų tvarkymas, turto apsaugos užtikrinimas ir t.t.).

Valdymo organų teisės ir pareigos parodo organo funkcijų apimtį ir jų realizavimo ribas.

Valdymo organų veiklos forma – tai jo uždavinių, funkcijų rrealizavimo būdas. Pagrindinės valdymo formos yra teisinės ir neteisinės (organizacinės). Teisinės – apibrėžtos įstatymu ar kt. teisiniu aktu. Neteisinės veiklos formos nereikalauja teisinio veiksmų apibrėžimo.

Metodai – kiekvienas valstybinio valdymo organas įgyvendina savo veiklą savais metodais. Pagrindiniais metodais laikomi:

1. Įtikinimas;

2. Prievarta;

3. Įvairūs ekonominio pobūdžio veiksmai.

5.3. TEISINIAI VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ FORMAVIMO PAGRINDAI IR TVARKA

Valstybinio valdymo organai sudaromi teisine tvarka ir teisiniais pagrindais. Visų valstybinio valdymo organų formavimo tvarka ir pagrindai numatyti LRK, įstatymuose, LRV nutarimuose ir kt. aktuose.

Pagrindai ir tvarka gali būti apibrėžti tiesiogiai ir nnetiesiogiai.

LRV formavimo tvarka yra tiesiogiai nustatyta LR Konstitucijoje.

LRK numatyta, kad steigiamos ministerijos, bet rūšys ar kiekis nenustatomi.

LRK nustatyta, kad LRV gali steigti sau pavaldžias įstaigas ir departamentus. Jų pagrindas tiksliai apibrėžtas, o visa kita sprendžia ministerijos.

LRK numato ministerijas, departamentus, kiti nėra tiksliai apibrėžti.

Ministerijų, departamentų, kt. tarnybų nuostatus tvirtina vyriausybė. Nuostatuose sakoma, kad ministerija ar departamentas gali steigti sau pavaldžius organus. Ši tvarka numatyta teisiniame pagrinde; tačiau nekalbama konkrečiai, kaip steigiami tie organai.

5.4. VALSTYBINIO VALDYMO ORGANŲ KLASIFIKAVIMO PAGRINDAI

Visi valstybinio valdymo organai klasifikuojami:

1. Pagal kompetencijos pobūdį;

2. Svarbiausių klausimų sprendimo būdus;

3. Veiklos teritorines ribas;

4. Organizacijos formavimo tvarką;

5. Finansavimo šaltinius ir kt.

Pagal kompetencijos pobūdį:

a) Bendros kompetencijos tvarka (tos institucijos, kurios sprendžia politinius, socialinius, kultūrinius klausimus, pvz., Vyriausybė);

b) Šakinės kompetencijos;

c) Tarpšakinės kompetencijos valdymo organai – uždavinių sprendimą koordinuoja su kitais valdymo organais.

Pagal svarbiausių klausimų sprendimo būdą:

a) Kolegialūs – klausimai sprendžiami posėdžiuose, sprendimai priimami balsų dauguma (pvz., Vyriausybė);

b) Vienvaldžiai – vadovai klausimus sprendžia vienvaldiškai (ministerijos, departamentai, tarnybos), už juos asmeniškai atsako.

Pagal veiklos teritoriją:

a) Centriniai – veikia visoje valstybės teritorijoje;

b) Vietiniai – pvz., savivaldos organai, globos, rūpybos skyriai ir pan.

Centriniai valdymo organai skirstomi:

a) Aukščiausieji valstybinio valdymo organai (vyriausybė);

b) Šakiniai, tarpšakiniai (ministerijos, departamentai).

Pagal teritorinį principą gali būti sudaryti tarpregioniniai, tarprajoniniai valdymo organai, kurie savo veiklą išplečia kelių rajonų teritorijoje (pvz., geležinkelis – Vilniaus ir Šiaulių apygardos).

Pagal formavimo tvarką:

a) Sudaromi (formuojami) – tokie, kuriuos ppagal LRK, kt įstatymus formuoja aukščiausios institucijos – pvz., vyriausybė;

b) Steigiami – kuriuos LRK, įstatymų, kt. aktų nustatyta tvarka steigiami; pvz., Seimas priima aktą įsteigti t.t. ministeriją;

c) Skiriami – pvz., gamyklos, įstaigos vadovas, administratorius.

Priklausomai nuo finansavimo šaltinio:

a) Biudžetiniai (išlaikomi iš valstybės biudžeto);

b) Ūkiskaitiniai (išlaikomi iš pelno).

6 TEMA. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

6.1. LRV SAMPRATA

Pagal LRK ir LRV įst., LR Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje. Ji – aukščiausias vykdomosios valdžios organas.

Vyriausybės galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai.

6.2. LRV SUDĖTIS IR FORMAVIMO TVARKA

Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.

Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas.

Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia. Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia Seimo posėdyje.

Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo.

Ministras turi teisę atsistatydinti. Ministras yra atsistatydinęs, kai apie savo atsistatydinimą raštu praneša Respublikos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui.

6.3. LRV KOMPETENCIJA, PROGRAMA, FUNKCIJOS

Vyriausybė:

1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;

2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei nacionalinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Seimo pavirtintą Vyriausybės programą;

3) koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą;

4) rengia valstybės biudžeto pprojektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą;

5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybiniu turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;

6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;

7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;

8) steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas bei įstaigas prie ministerijų;

9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus;

10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo;

11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose;

12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje;

13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

14) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus;

15) sudaro komisijas bei komitetus;

16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai.

Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia

svarstyti jos programą. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo.

Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai.

Kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėnesius parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti.

6.4. LRV ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INICIATYVOS TEISĖ

Vyriausybė turi įįstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime.

Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą.

6.5. LRV VYKDOMA MINISTERIJŲ IR KITŲ VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJŲ VEIKLOS KONTROLĖ

Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Vyriausybė turi teisę panaikinti ministrų ir ministerijoms pavaldžių įstaigų, taip pat Vyriausybės įstaigų teisės aktus, jeigu šie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Respublikos Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams.

Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos nnetekusiomis galios teisės normos, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka.

6.6. LRV VEIKLOS ORGANIZAVIMAS. VYRIAUSYBĖS POSĖDŽIAI

Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas darbo reglamentas.

Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.

Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti pareigūnai, kuriems tokią teisę nnumato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai.

Į Vyriausybės posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys.

Svarbiausi klausimai gali būti aptariami prieš Vyriausybės posėdžius Ministro Pirmininko sudarytuose nuolatiniuose arba laikinuosiuose Vyriausybės komitetuose, taip pat Vyriausybės sekretoriaus šaukiamuose ministerijų sekretorių pasitarimuose.

Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektai rengiami, svarstomi ir priimami Vyriausybės posėdžiuose Vyriausybės reglamento nustatyta tvarka.

Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui svarstyti bei spręsti pateikiami klausimai, kurie priskirti jų kompetencijai, taip pat klausimai, kurių negali išspręsti ministerijos, Vyriausybės įstaigos (departamentai, tarnybos ir inspekcijos), rajonų ir miestų valdybos (tarybos) savarankiškai arba kartu su kitomis ministerijomis, Vyriausybės įstaigomis, rajonų ir miestų savivaldybėmis. Klausimus teikia ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai (departamentų, tarnybų direktoriai, inspekcijų viršininkai), rajonų valdytojai ir respublikos miestų merai (tarybų pirmininkai), o jų nesant – ministrus laikinai pavaduojantys kiti Vyriausybės nariai, Vyriausybės įstaigų vadovų, rajonų valdytojų ir respublikos miestų merų (tarybų pirmininkų) pavaduotojai, kuriems pavesta eiti jų pareigas, taip pat Vyriausybės kanceliarijos struktūrinių padalinių vadovai bei

patarėjai atskirais klausimais, o jų nesant – pavaduotojai ir kiti darbuotojai, kuriems pavesta eiti jų pareigas. Vyriausybės atstovai regionuose taip pat nustatytąja tvarka gali teikti Vyriausybės nutarimų ir Ministro Pirmininko potvarkių projektus, kitus pasiūlymus.

Vyriausybės posėdžiai rengiami prireikus, paprastai kartą per savaitę, trečiadieniais. Vyriausybės posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip ppusė Vyriausybės narių.

Vyriausybės narys, negalintis dalyvauti posėdyje, privalo apie tai pranešti Ministrui Pirmininkui ir gauti jo sutikimą. Negalintys dalyvauti Vyriausybės posėdyje Vyriausybės nariai gali raštu pateikti svarstomais klausimais savo nuomonę, kuri turi būti paskelbta posėdyje. 47. Vyriausybės posėdyje negali būti svarstomas kurios nors ministerijos, Vyriausybės įstaigos, rajono ar miesto valdybos veiklą liečiantis klausimas, jeigu jis iki posėdžio nebuvo su šiomis institucijomis derintas ir jeigu posėdyje nedalyvauja šios ministerijos, Vyriausybės įstaigos, rajono ar miesto

valdybos atstovas. Vyriausybės sprendimų slaptais klausimais projektai pateikiami svarstyti Vyriausybės posėdžiuose darbui su slaptais dokumentais nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimai (kiti sprendimai) priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Balsuojama atvirai ir tik tada, jeigu dėl tam tikro nutarimo (sprendimo) nesutampa nuomonės ir jeigu to reikalauja bent vienas Vyriausybės narys. Balsus skaičiuoja Vyriausybės kanceliarijos darbuotojas, įforminantis posėdžio protokolą.

Vyriausybės sekretorius, atsižvelgdamas į Vyriausybės kanclerio išvadas, teikia Ministrui Pirmininkui siūlymus dėl Vyriausybės nutarimo ar kito teisės akto projekto nagrinėjimo Vyriausybės posėdyje.

Gavęs Ministro Pirmininko pritarimą įtraukti projektus į darbotvarkę, Vyriausybės sekretorius sudaro Vyriausybės posėdžio darbotvarkės projektą, nurodo pranešėjus ir pateikia Ministrui Pirmininkui.

Kai Ministras Pirmininkas pasirašo posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės sekretorius ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki posėdžio išsiunčia posėdžio medžiagą Vyriausybės nariams, pranešėjams ir kitiems posėdyje dalyvausiantiems asmenims.

Ministras Pirmininkas turi teisę VVyriausybės posėdžio metu pasiūlyti įtraukti į darbotvarkę ir naujus klausimus. Pasiūlyti Ministrui Pirmininkui įtraukti klausimą į darbotvarkę turi teisę ir ministras.

Vyriausybės posėdyje išklausomas pranešimas ir Vyriausybės narių nuomonė. Jeigu posėdžio pirmininkas leidžia, savo nuomonę gali pareikšti ir kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys.

Vyriausybės posėdžiai yra protokoluojami. Protokole nurodomas posėdžio eilės numeris, posėdyje dalyvaujantys asmenys, svarstomą klausimą pateikęs pranešėjas bei nuomonę šiuo klausimu pareiškę kalbėtojai ir pateikiamas priimtas sprendimas. Protokolą pasirašo Ministras Pirmininkas.

6.7. LRV AKTAI IR JŲ PRIĖMIMO TVARKA

Vyriausybės nutarimai ir sprendimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma.

Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras, nepaisant to, kaip jis balsavo posėdžio metu. Tais atvejais, kai nutarimas apima kelias valdymo sritis, nutarimą pasirašo Ministras Pirmininkas ir projektą pateikęs ministras.

Vyriausybės nutarimus, kuriais keičiami ar pildomi anksčiau priimti nutarimai, pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos valdymo srities ministras, kuris buvo pasirašęs ankstesnįjį nutarimą, nepaisant to, kas pateikė Vyriausybei svarstyti naująjį nutarimo projektą.

Vyriausybės nutarimai pasirašomi per 3 darbo dienas nuo jų priėmimo, jeigu Vyriausybė nenustato kitaip.

Vyriausybės nutarimai įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka.

Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus – pavedimus, įforminamus rezoliucijomis.

Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įįsigaliojimo data.

Įstatymų ir kt Seimo aktų projektai, svarstomi Vyriausybėje, turi būti suderinti su LR Teisingumo ministerija.

6.8. LRV ATSAKOMYBĖ IR ATSKAITOMYBĖ

Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą.

Seimo reikalavimu Seimo statuto nustatyta tvarka Vyriausybė arba atskiri ministrai atsiskaito Seime už savo veiklą.

Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.

6.9. LRV PIRMININKO IR MINISTRŲ TEISINĖ PADĖTIS, JŲ NELIEČIAMUMO GARANTIJOS

Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.

Vyriausybės narių ir politinių pareigūnų atlyginimo už darbą dydį nustato valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymas. Iki įsigalios šis įstatymas, tarnybinis atlyginimai nustatomi: Ministro Pirmininko – 60 procentų Respublikos Prezidento atlyginimo, ministrų – 50 procentų Respublikos Prezidento atlyginimo, o politinių pareigūnų – Vyriausybės nutarimu pagal šalies vidutinio darbo užmokesčio koeficientą.

Politiniai pareigūnai yra politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu paskirti valstybės tarnautojai (“A” lygio valdininkai).

Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija.

Vyriausybės atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromas Ministro Pirmininko fondas, kuriam, nedidinant Vyriausybės kanceliarijai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų bendrų

reprezentacijos lėšų, kiekvieną mėnesį skiriama trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma. Šių lėšų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė.

Nedidinant ministerijai skiriamų bendrų reprezentacijos lėšų, Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi ministrų fondai. Jų naudojimo tvarką nustato finansų ministras.

Ministras Pirmininkas gali turėti rezidenciją, išlaikomą iš Vyriausybės kanceliarijai valstybės biudžete numatytų lėšų.

Pasibaigus Vyriausybės narių ir politinių pareigūnų kadencijai, taikomos šios socialinės garantijos:

1) perdavus pareigas, išmokama Vyriausybės nario ar politinio pareigūno dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, o šiems pareigūnams atsistatydinus arba atleidus jjuos iš pareigų Vyriausybės (kai tai numatyta įstatymų ar kitų teisės aktų), Ministro Pirmininko ar ministro iniciatyva, – vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa;

2) Ministro Pirmininko, ministro ar Vyriausybės bei Ministro Pirmininko skiriamų politinių pareigūnų, kurie žuvo eidami tarnybą, šeimai išmokama vienkartinė dvejų su puse metų tarnybinio atlyginimo dydžio kompensacija. Kompensacija lygiomis dalimis išmokama žuvusiojo sutuoktiniui, tėvams bei išlaikytiniams. Šiuo atveju išlaikytiniai yra nedarbingi asmenys, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo iišlaikymą; žuvusiojo vaikai, gimę po jo mirties; nepilnamečiai vaikai – iki jiems sukaks 16 metų, o besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose – iki jiems sukaks 24 metai; invalidai – invalidumo laikotarpiu. Ministras Pirmininkas, ministras ar Vyriausybės bei MMinistro Pirmininko skiriami politiniai pareigūnai, kurie žuvo eidami tarnybą, laidojami valstybės lėšomis. Jeigu Ministras Pirmininkas ar ministras, eidami tarnybą, buvo sužaloti, jiems išmokama nuo vienerių iki dvejų su puse metų tarnybinio atlyginimo dydžio kompensacija atsižvelgiant į sužalojimų sunkumą.

Šio straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos socialinės garantijos netaikomos asmenims, kai šie asmenys paskirti arba išrinkti į kitas pareigas valstybinėje įstaigoje, organizacijoje, valstybės ar savivaldybės įmonėje.

Lėšos šiame straipsnyje numatytoms socialinėms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto.

Vyriausybės nariai ir jų skiriami politiniai pareigūnai negali turėti socialinių privilegijų.

Ministras Pirmininkas, ministrai bei politiniai pareigūnai negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų (išskyrus galimybę Seimo nariams eiti Ministro Pirmininko ar ministro pareigas), negali dirbti verslo, komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kkitą atlyginimą, išskyrus jiems nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje ar politinio pareigūno atlyginimą bei užmokestį už kūrybinę veiklą. Atlyginimu už kūrybinę veiklą laikomas autorinis honoraras už paskaitas, meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už dalyvavimą radijo bei televizijos laidose bei šių laidų įrašus, taip pat atlygis už pedagoginį darbą valstybinėse mokslo įstaigose.

6.10. LRV KOMISIJOS

Vyriausybė prireikus gali sudaryti nuolatines ir laikinąsias komisijas. Komisijos darbui vadovauja Vyriausybės skiriamas Vyriausybės narys ar kitas asmuo. Komisijų uždavinius, funkcijas, įgaliojimus, veiklos tvarką ir ffinansavimą nustato Vyriausybė. Lėšos nuolatinėms komisijoms finansuoti turi būti numatytos valstybės biudžete; nenumatytiems atvejams jų gali būti skiriama iš Vyriausybės rezervo fondo.

Ministras Pirmininkas įvairiems klausimams nagrinėti ir pasiūlymams rengti gali sudaryti darbo grupes. Darbo grupei vadovauja Ministro Pirmininko paskirtas asmuo. Konkrečius darbo grupės tikslus ir uždavinius nustato Ministras Pirmininkas. Lėšų darbo grupės veiklai skyrimo klausimą prireikus sprendžia Vyriausybė.

6.11. LRV KANCELIARIJA

Vyriausybė turi kanceliariją (toliau – Vyriausybės kanceliarija), kuri aptarnauja Vyriausybę, Ministrą Pirmininką ir Ministro Pirmininko aparatą. Tai – pagalbinis aparatas, kuris susideda iš struktūrinių padalinių: juridinio, kontrolės skyrių, paslapčių apsaugos sektoriaus ir kt. Kanceliarijoje dirba vyriausybės patarėjai (specialistai) – ekonomikos, finansų ir iždo, pramonės ir prekybos ir kitais klausimais. Vyriausybės kanceliarijai vadovauja Vyriausybės sekretorius.

Ministro Pirmininko aparatą sudaro politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriami valstybės tarnautojai, padedantys Ministrui Pirmininkui, kaip Vyriausybės vadovui, priimti ir įgyvendinti sprendimus. Ministro Pirmininko aparatui vadovauja Vyriausybės kancleris. Ministro Pirmininko aparato organizacinę sudėtį ir darbuotojų funkcijas tvirtina Ministras Pirmininkas Vyriausybės kanclerio teikimu. Ministro Pirmininko aparato tarnautojams atlyginimą moka ir kitas veiklos išlaidas finansuoja Vyriausybės kanceliarija. Darbo sutartis su aparato darbuotojais pasirašo Vyriausybės kancleris.

Vyriausybės kancleris Ministro Pirmininko pavedimu gali skirti ir atleisti iš pareigų Ministro Pirmininko aparato politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriamus valstybės tarnautojus.

Vyriausybės kanceliarijoje karjeros valstybės ttarnautojai sudaro sąlygas Vyriausybei, Ministrui Pirmininkui ir Ministro Pirmininko aparatui vykdyti savo funkcijas.

Vyriausybės kanceliarijos sudėtį Vyriausybės sekretoriaus teikimu tvirtina Ministras Pirmininkas.

Vyriausybės kanceliarijoje saugomi Lietuvos Respublikos įstatymai, Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Konstitucinio Teismo sprendimai, Vyriausybės nutarimų ir Ministro Pirmininko potvarkių projektai bei originalai, taip pat Vyriausybės posėdžių protokolai.

Vyriausybės sekretorius pagal savo kompetenciją gali leisti pavedimus – rezoliucijas ministerijoms (ministerijų sekretoriams) ar įstaigoms prie Vyriausybės.

Vyriausybės sekretorius yra Vyriausybės antspaudo saugotojas ir atsako už antspaudo naudojimą.

6.12. LRV IR VIETOS SAVIVALDYBIŲ SANTYKIAI

Vyriausybė:

1. kontroliuoja skiriamus Vyriausybės atstovus, kaip jie vykdo įstatymo nustatytus įgaliojimus prižiūrėdami, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus;

2. teikia rekomendacijas savivaldybėms socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo bei kitais klausimais.

Vyriausybė valdymą apskrityje – Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniajame administraciniame vienete – organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas.

Vyriausybės teikimu Seimas nustato ir keičia apskrities ribas bei centrą, suteikia ir keičia apskrities pavadinimą.

Ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.

Apskrities viršininko administracijos sudėtį ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė.

Apskrities viršininko ir Vyriausybės atstovo įgaliojimus nustato įstatymai.

7 TEMA. LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTERIJOS IR KITI CENTRINIAI VALSTYBINIO VALDYMO ORGANAI

Ministerijos (M) – tai šakinio valdymo institucijos. Jų yra 14: aplinkos apsaugos, ffinansų, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo, ūkio, URM, VRM, Valdymo reikalų (?), ŽŪM, KAM, Sveikatos apsaugos, teisingumo, susisiekimo ir dar kažkokia. Jas skiria ir naikina Seimas, priimdamas atitinkamą nutarimą (įstatymą). Ministerijos vykdo jom pavestas funkcijas ir įgyvendina valstybės politiką savo srityje. Vadovauja ministras. M vadovaujasi konstitucija, savo nuostatais, kuriuos tvirtina Vyriausybė.

Ministerijos turi savo administraciją, vadovaujamą jos sekretoriaus (M vidaus administratorius.

M turi savo struktūra:

 Departamentai

 Skyriai

 Ir kiti padaliniai

Prie M dali būti:

 Departamentai (muitinės dep.)

 Kitos tarnybos (Konkurencijos ir Vartotojo teisių gynimo tar)

 Inspekcijos (mokesčių inspekcija)

Jos į vidaus struktūrą neįeina, tik į veiklos sferą.

Departamentui prie M vadovauja direktorius.

Ministras pirmininkas (MP), ministro teikimu skiria viceministrus. Jų skaičius įvairus. Jų funkcijos apibrėžtos ministro įsakymu, turi savo veiklos sritį.

Prie kiekvienos M yra kolegija – patariamasis organas, padeda ministrui spręsti jo klausimus. Nariai:

1. Ministras

2. Viceministrai

3. Sekretorius

4. Gali būti ir kiti vadovai

5. Gali būti ir kitų institucijų atstovai.

Ministras asmeniškai atsako už M darbą. Savo sprendimus jis įformina savo įsakymais. Ministras gali ir nesutikti su kolegijos sprendimu. Ministras gali svarstyti įvairius klausimus su kitomis M ir priimti bendrą įsakymą.

Yra ir kitų centrinių institucijų grupė, kurias steigia Seimas, jos ataskaitingos ne vyriausybei, o Seimui. Jos:

 Vadovauja tam tikrai sričiai ar

 Vykdo tam tikrą funkciją

Tai:

1. Valstybės kontrolė

2. Valstybinis Bankas (gal griečiau Centrinis)

3. Valstybinis saugumo departamentas

4. Ir kt.

Jos yra “valstybės institucijos” – toks jų statusas

– tai nėra vykdomosios valdžios institucijos. Nors jos vykdo valstybinio valdymo funkcijas. Jos pagal savo prigimtį ir pobūdį priklauso valdymo institucijoms. Tai vykdomoji valdžia (ne įstatymų leidžiamoji ir ne teisminė)

8 TEMA. APSKRITIES VALDYMAS

Yra apskrities valdymo įstatymas VŽ 94-101

Apskritis (A) – LR teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas institucijas organizuoja vyriausybė. Apskrities valdymas – sudėtinė valstybės valdymo dalis. A ribas nustato Seimas savo įstatymu. A viršininkas vadovauja administracijai. Jis remiasi:

 Konstitucija

 Įstatymais

 Kitais aktais

 Vyriausybės nutarimais

Yra 10 apskričių. Vyriausybė ppatvirtino tipinę A valdymo struktūrą. Į A administraciją įeina.

1. Viršininkas

2. Pavaduotojas

3. Sekretorius

4. Viršininko patarėjai

A valdymo aparatas turi struktūrinius padalinius:

1. Kaimo reikalų departamentas

2. Žemės tvarkymo dep

3. Apskaitos ir finansų dep

4. Socialinių reikalų ir švietimo dep

5. Socialinės saugos d

6. Regioninės plėtros d

7. Teisės d

8. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija

9. A gydytojo tarnyba

10. Ir kt.

Kiekviena A turi šią struktūrą. Departamentai susideda iš skyrių.

Teisės departamentas:

a) Juridinis

b) Turto valdymo

c) Konkurencijos ir vartotojų teisių priežiūros specialistai

A viršininko kompetencija: Juos skiria ir atleidžia vyriausybė. Jis turi būti: LR pilietis, negali kitur dirbti, turi aukštąjį išsilavinimą. Atsiskaito vyriausybei.

Jo uždaviniai:

1. Įgyvendinti valstybės politiką:

1.1. Socialinio aprūpinimo srityje

1.2. Švietimo srityje

1.3. Kultūros

1.4. Sveikatos ppriežiūros

1.5. Teritorijų planavimo

1.6. Žemės ūkio

1.7. Aplinkos apsaugos

1.8. Paminklotvarkos

1.9. Kt. srityje

2. Koordinuoti vyriausybės, įstaigų veiklą

3. Numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis

Funkcijas nustato taip pat įstatymai

Viršininko įgaliojimai:

1. Švietimo ir socialinių reikalų srityje

1.1. Steigia ir likviduoja švietimo, kultūros, sporto, globos įstaigas ir tarnybas

1.2. Atsako už tų įstaigų formavimą ir išlaikymą

1.3. Prižiūri bendrosios politikos vykdymą švietimo, kkultūros, socialinės apsaugos srityje

1.4. Kartu su darbo biržomis sprendžia gyventojų užimtumo problemą

2. Įgaliojimai sveikatos srityje

2.1. Dalyvauja nustatant sveikatinimo kryptis

2.2. Išlaiko, steigia ir likviduoja sveikatos priežiūros įstaigas

2.3. Analizuoja gyventojų sveikatinimo būklę

2.4. Siūlo vyriausybei skelbti apskrities teritoriją pavojaus ar žalos visuomenės sveikatai rajonu

3. Teritorijų planavimo ir paminklotvarkos srityje

3.1. Rengia bendrojo ir spec planavimo dokumentus

3.2. Kaupia ir tvarko teritorijų planavimo duomenis

3.3. Atlieka pastatų, statinių ir įrengimų projektavimą, teisinį registravimą (v-binių) (?).

3.4. Atlieka kultūros vertybių ir paminklų apsaugos apskaitą

3.5. Atlieka objektų statybos užsakovo funkcijas

3.6. Ir kt.

4. Žemės ūkio srityje

4.1. Tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus, kurį perduoda savivaldybėms

4.2. Organizuoja valstybinį kadastrą

4.3. Įgyvendina žemės reformą.

4.4. Organizuoja valstybinę melioracijos ir hidrotechninių įrenginių priežiūrą ir kt.

5. Gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos srityje

5.1. Nustato limitus, kontroliuoja, kaip jų laikomasi

5.2. Organizuoja veiklą saugomose teritorijose

5.3. Įvertina ūkinės veiklos poveikį, analizuoja padėtį

5.4. Kontroliuoja miškų būklę, jų naudojimo ir apsaugos padėtį

5.5. Organizuoja vandens telkinių apsaugos zzonų tvarkymą.

6. Nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus, priima sprendimus

7. Registruoja visuomenines organizacijas

8. Atlieka kelių priežiūrą

9. Registruoja įvairias mašinas

10. Registruoja pastatus, statinius, gyvenamąjį plotą.

11. Organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą

Įstatymas numato ir viršininko teise:

1. Teikia vyriausybei pasiūlymus

2. Dalyvauja vyriausybės posėdžiuose, kitų institucijų posėdžiuose, jei liečia apskrities veiklą

3. Gali kviesti apskrities ministerijoms pavaldžių institucijų vadovus pasitarti

4. Kooperuoti savivaldybių lėšas bendriems darbams vykdyti

5. Valdyti, naudoti valstybės turtą

6. Rengti konkursus, konferencijas ir kt.

Viršininkas prižiūri visų jam pavaldžių ir nepavaldžių veiklą, kad neprieštarautų įstatymams:

 Viešąją tvarką

 Sanitariją, higieną

 Kovą su gyvūnų infekcijomis, augalų kenkėjais ir pan.

Viršininkas, radęs pažeidimą, iinformuoja vyriausybę. O tai pat:

1. Viršininkas atleidžia iš pareigų pavaldžių įstaigų vadovus

2. Leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus, juos kontroliuoja

Prie A viršininko sudaroma taryba:

Viršininkas

Jo pavaduotojai

Savivaldybių merai

Taryba sprendžia svarbiausius A klausimus.

9 TEMA VALSTYBINIAI TARNAUTOJAI

9.1.VALSTYBINĖS TARNYBOS SĄVOKA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI.

9.2.VALSTYBINIŲ TARNAUTOJŲ SĄVOKA IR JŲ TEISINĖS PADĖTIES PAGRINDAI.

Valstybinės tarnybos institutas. Jo teisinis reguliavimas labai sudėtingas: aprėpia ne tik Administracinės teisės,bet ir kitų teisės šakų sferą: Konstitucinę, Darbo, Civilinę teisę. Toliau nagrinėjami tik pagrindai, detalės bus Darbo teisėje. Klausimas sudėtingas, ne visos normos g.b. įgyvendinamos, šiuo metu yra pereinamas laikotarpis. Tarnybos įstatymo taikymo praktika šviežias reikalas ir nėra didelė.

Mokslinėje literatūroje Valstybės Tarnybos sąvoka:

– siaura prasme: Valstybės Tarnyba kaip jos tarnautojų veikla.

– platesne prasme: Valstybės Tarnyba kaip jos tarnautojų veikla + Valstybės Tarnybos organizavimas, jos teisinis reglamentavimas, tarnautojų teisių ir pareigų nustatymas, jų atsakomybės ir kt. klausimai. L.R. VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMAS 1999 m. liepos 8 d.

Šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Valstybės tarnyba – teisinių santykių tarnyboje visuma, reglamentuojama valstybės teisės aktais, nustatančiais valstybės tarnautojo statuso įgijimą, pasikeitimą ir praradimą-Tai plačioji Valstybės Tarnybos prasmė,jos esmė-tarnautojo statusas.

Sąvokos turinys-2 klausimai:

1)kas yra Valstybės tarnautojas.

2) kas yra Valstybės tarnautojo statusas

2. Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, įgijęs šio ir kkitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.

3. Valstybės tarnautojo statusas – šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatoma teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės tarnautojo priėmimą ir atleidimą iš valstybės tarnybos, jo teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį ir socialines bei kitas garantijas.

4. Valstybės tarnautojo statuso praradimas – šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų viešojo administravimo funkcijų valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose atlikimo teisės, kitų teisių, pareigų, atsakomybės, darbo užmokesčio ir socialinių bei kitų garantijų netekimas ir šių asmenų atleidimas iš valstybės tarnybos su teise ar be jos šio įstatymo nustatyta tvarka grįžti į valstybės tarnybą.

5. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta valstybės ar vietos savivaldos institucijų aktams įgyvendinti bei numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.

6. Viešojo administravimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje ir atliekantis įstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytas viešojo administravimo funkcijas.

7. Karjeros valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, konkurso būdu priimtas į tarnybą neterminuotam laikui, prisiekęs valstybei ir turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų ppareigų tarnyboje.

8. Statutinis valstybės tarnautojas – viešojo administravimo ar paslaugų valstybės tarnautojas (muitininkas, policininkas, kontrolierius, diplomatas, civilinės krašto apsaugos tarnybos tarnautojas, Lietuvos banko ar aukštojo mokslo įstaigos darbuotojas ar kitas tarnautojas), kurio statusą nustato atskiras įstatymas ar statutas.

9. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, priimtas į tarnybą pareigoms, įrašytoms į Seimo patvirtintą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą.

10. Įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui.

11. Pakaitinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas.

12. Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybės įsteigtų įstaigų veikla, teikianti visuomenei socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas.

13. Paslaugų valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje ir atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.

14. Pareigūnas – valstybės tarnautojas (valstybės saugumo, policijos, muitinės, mokesčių inspekcijos ar kitas tarnautojas), turintis administracinius įgaliojimus pagal pareigas pavaldiems ar nepavaldiems asmenims.

15. Privalumai – privalomi ar papildomi administraciniai gebėjimai, profesiniai įgūdžiai ir dalykinės savybės, kurie gali būti svarbūs palyginti su kito pretendento į valstybės tarnybą gebėjimais, profesiniais įgūdžiais ir dalykinėmis savybėmis.

16. Nelojalumas – valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, peržengiantys teisėtumo ribas ir priešiški

Lietuvos valstybei bei jos konstitucinei santvarkai.

17. Nešališkumas – sąžiningas tarnybinių pareigų atlikimas nepaisant valstybės tarnautojo ir interesanto lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar narystės politinėse partijose ar politinėse organizacijose.

18. Asmenys, su valstybės tarnautojais susiję artimais giminystės ir svainystės ryšiais – valstybės tarnautojo tėvai, įtėviai, broliai, seserys ir jų vaikai, seneliai, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, jų sutuoktiniai ir jų vaikai, taip pat sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir jų vaikai.

19. Valstybės ar savivaldybių institucijos – atstovaujamosios valdžios (Seimas ir savivaldybės ttaryba) institucijos, valstybės vadovas – Respublikos Prezidentas, vykdomosios valdžios (Vyriausybė, ministerija, apskrities viršininkas, meras (valdyba), teisminės valdžios (Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Aukštesnysis administracinis teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (valstybės kontrolierius, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, savivaldybės kontrolierius) institucijos, taip pat kitos institucijos, apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo.

20. Valstybės ir savivaldybių įstaigos – Seimo kanceliarija, Prezidentūra, Vyriausybės kanceliarija, Vyriausybės įstaigos ir įstaigos prie ministerijų (komitetai, departamentai, tarnybos, agentūros, inspekcijos iir kt.) bei joms pavaldžios įstaigos, Vyriausybės atstovų tarnybos, apskričių viršininkų administracijos ir apskričių įstaigos, savivaldybių sudarytos administracijos, įstaigos, tarnybos ar seniūnijos, taip pat kitos valdžios, teisingumo ar kontrolės įstaigos, turinčios įstatymų joms suteiktus įgaliojimus ir atliekančios joms pavestas viešojo aadministravimo funkcijas.

21. Valstybės politikai – asmenys, į pareigas tiesiogiai ar netiesiogiai išrinkti Lietuvos Respublikos piliečių arba atstovaujamosios valdžios paskirti politinei programai vykdyti – Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai, merai, savivaldybių tarybų nariai.

22. Politinė veikla – fizinio asmens dalyvavimas politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje, jų organizuojamuose mitinguose, susirinkimuose, demonstracijose ar kituose renginiuose, kuriais padedama formuoti ir išreikšti bendrus piliečių interesus ir politinę valią, taip pat kiti veiksmai, kuriais remiama politinė partija ar politinė organizacija.

Valstybės tarnybos pagrindiniai principai

1. Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais.

2. Pagal įstatymo viršenybės principą:

1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas šio ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu;

2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų iinteresų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus;

3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais.

3. Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių.

4. Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti ppolitinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).

5. Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis.

Tai naujas principas, doc.P.P. nuomone moksle toks principas yra, tai kodėl gi čia netaikyti:6. Pagal karjeros principą priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu. Sąvokos:Privilegijos-iš prigimties.Lengvatos-epizodinio pobūdžio

Deja įstatymo projekto autoriams teko susitaikyti su: 3. Šis įstatymas netaikomas:

1) valstybės politikams;

2) Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjams ir prokurorams;

3) valstybės kontrolieriui;

4) Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams;

5) Seimo kontrolieriams;

6) moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui;

7) Seimo, Seimo Pirmininko ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių komisijų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams;

8) profesinės karo tarnybos kariams;

9) valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams;

10) ūkines ir technines funkcijas atliekantiems Lietuvos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų darbuotojams ne Lietuvos Respublikos piliečiams.

9.3. VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ RŪŠYS

9.4. VALDININKŲ TEISINIS STATUSAS

Pagal šakas:

Švietimo, Mokslo, Sveikatos apsaugos, etc.

Pagal profesiją:

Teisininkai, Inžinieriai, Gydytojai, Seniausios profesijos atst., etc.

Pagal pareigas: vadovus, pavduotojus, kt.

Pagal teisinių įgaliojimų apimtį:(Labai svarbu teisiniu požiūriu!): pareigūnus, ne pareigūnus.

Valstybės tarnautojų grupės:

1. Valstybės tarnautojai sskirstomi į šias grupes:

1) viešojo administravimo (tarp jų statutinius valstybės tarnautojus);

2) paslaugų.

2. Viešojo administravimo valstybės tarnautojai skirstomi į:

1) karjeros;(priimtas konkurso būdu,neterminuotai,prisiekęs Valstybei ir turintis galimybę siekti aukštesnių pareigų.)

2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo; (priimtas į tarnybą pareigoms,įrašytoms į Seimo patvirtintą Politinio(asmeninio pasitikėjimo)darbuotojų tarnautojų sąrašą)

3) įstaigų vadovus;( valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui).

4) pakaitinius. (valstybės tarnautojas, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas. )

3. Paslaugų valstybės tarnautojai (valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje ir atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei)skirstomi į:

1) įstaigų vadovus;( valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui.)

2) viešųjų paslaugų (tarp jų statutinius valstybės tarnautojus);Šiai grupei priklauso ir aukštojo mokslo įstaigos

3) atliekančius ūkines ar technines funkcijas.

Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos

1. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 4 lygius:

1) A lygis – pareigybės, kurioms būtinas aukštasis magistro (aukštasis universitetinis) arba jam prilygintas išsilavinimas;

2) B lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas;

3) C lygis – pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija;

4) D lygis – pareigybės, kkurioms nebūtinas vidurinis išsilavinimas.

2. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 30 kategorijų. Jos apima visus lygius taip, kad 1-a yra žemiausia D lygio kategorija, o 30-a – aukščiausia A lygio kategorija. Kategorijos nustatomos remiantis Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika.

3. Pareigybes tam tikram lygiui ir kategorijai priskiria:

1) įstatymas – Vyriausybei neatskaitingų institucijų ir įstaigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes. Jos priskiriamos A lygiui;

2) Vyriausybė – kitas pareigybes.

Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašai ir aprašymai

1. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašuose nurodoma: pareigybės pavadinimas, grupė, lygis ir kategorija.

2. Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą tvirtina už valstybės tarnybą atsakingas ministras. Į šį sąrašą neįrašomos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybės, kurių sąrašą tvirtina Seimas. Steigiant naujas pareigybes, valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas papildomas.

3. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus pagal Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą valstybės institucijose, įstaigose ir savivaldybėse sudaro už personalo valdymą atsakingi asmenys.

4. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus valstybės institucijose ir įstaigose tvirtina:

1) Seimo kanceliarijos, Prezidentūros, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – šių institucijų vadovai ar jų įgalioti asmenys;

2) kitų teismų (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) – teisingumo ministras;

3) prokuratūrų – generalinis prokuroras;

4) Valstybės kontrolės, Lietuvos banko, Seimo kontrolierių įstaigos, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų –

šių institucijų ar įstaigų vadovai;

5) Seimo, Seimo Pirmininko ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybinių komisijų personalo – jų pirmininkai;

6) savivaldybės administracijos ir savivaldybių įstaigų – meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba). Savivaldybės kontrolieriaus tarnybos pareigybių sąrašą tvirtina savivaldybės kontrolierius.

5. Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas ir į valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus įrašytų pareigybių aprašymai rengiami pagal Vyriausybės patvirtintą Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką bei patvirtintą tvarką.

9.5 PAREIGŲ VALSTYBĖS TARNYBOJE ĖJIMO IR ATLEIDIMO IŠ PAREIGŲ ADMINISTRACINIS TEISINIS REGULIAVIMAS

Priemimasį valstybės tarnybą

1. Asmenims, sstojantiems į valstybės tarnybą, taikomi šie bendrieji reikalavimai:

1) Lietuvos Respublikos pilietybė ir lietuvių kalbos mokėjimas. Šie reikalavimai netaikomi šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais;

2) amžiaus cenzas: ne mažiau kaip 18 metų ir ne daugiau kaip Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius. Reikalavimas dėl senatvės pensijos amžiaus netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams bei ūkines ar technines funkcijas atliekantiems paslaugų valstybės tarnautojams;

3) išsilavinimas, būtinas atlikti tam tikro lygio valstybės tarnautojo pareigas;

4) Karo prievolės įstatymo nnustatytos pradinės karo prievolės atlikimas. Šis reikalavimas netaikomas karo prievolininkams, įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nuo šios prievolės atleistiems, taip pat asmenis, kuriems ji atidėta ar pakeista kitais tarnybos atlikimo būdais.

2. Asmenys, stojantys į valstybės tarnybą ir siekiantys viešo konkurso bbūdu būti paskirti į viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigas, kurių kategorija yra aukštesnė už žemiausią tam tikro lygio kategoriją, privalo būti išėję valstybės tarnautojų įvadinio mokymo programą.

3. Asmenys, siekiantys aukščiausių kategorijų viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigų, privalo būti išėję atitinkamą Lietuvos viešojo administravimo instituto mokymo programą (ar jai prilygintą). Pareigybes, kurioms keliamas šis reikalavimas, nustato Vyriausybė.

4. Reikalavimas būti Lietuvos Respublikos piliečiu netaikomas paslaugų valstybės tarnautojams Lietuvos Respublikos gyventojams ir šių valstybių piliečiams:

valstybių, priklausančių Europos Sąjungai, 2) NATO narės

5. Reikalavimas mokėti lietuvių kalbą netaikomas ūkines ar technines funkcijas atliekantiems paslaugų valstybės tarnautojams.

6. Į valstybės tarnybą negali būti priimti asmenys:

1) teisti už sunkius nusikaltimus ar nusikaltimus valstybės tarnybai;

2) už tarnybinį nusižengimą pagal šį įstatymą atleisti iš valstybės tarnybos, jei nuo atleidimo iiš valstybės tarnybos dienos nepraėjo 10 metų;

3) buvę SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniai darbuotojai – pagal įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ reikalavimus.

Dokumentai, pateikiami stojant į valstybės tarnybą

1. Pretendentas į valstybės tarnybą privalo pateikti šiuos dokumentus:

1) prašymą dalyvauti atrankoje;

2) asmens tapatybę liudijantį dokumentą;

3) išsilavinimą liudijantį dokumentą;

4) pretendento pilietybę ir amžių įrodančius dokumentus;

5) dokumentus, įrodančius, kad karo prievolininkas atliko karo prievolę arba kad įstatymo numatytais aatvejais ir tvarka nuo šios prievolės jis yra atleistas, arba kad karo tarnyba jam yra atidėta;

6) asmeninių privalumų sąrašą, kuriame pretendentas laisva forma nurodo savo įgūdžius ir kitas dalykines savybes;

7) nustatytos formos anketą, kurioje nurodomi šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodyti ir kiti duomenys.

Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos būdai

1. Priimant į valstybės tarnybą, taikomi šie pretendentų atrankos būdai:

1) egzaminai;

2) privalumų vertinimas.

Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos

1. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos sudaromos paskelbus priėmimą į valstybės tarnybą.

2. Komisijos sudėtį ir darbo tvarką nustato pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti už valstybės tarnybą atsakingo ministro. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos nariais negali būti asmenys, kuriuos su pretendentais sieja artimi giminystės ar svainystės ryšiai ar kitos neobjektyvumą skatinančios aplinkybės.

Karjeros valstybės tarnautojų priėmimas

1. Karjeros valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą etapai yra pretendentų į valstybės tarnybą atranka ir jų stažuotė arba bandomasis laikotarpis. Priimant karjeros valstybės tarnautojus, taikomas atrankos būdas – egzaminai.

2. Pretendentai į karjeros valstybės tarnautojus atrenkami viešo konkurso būdu:

1) į pareigas, kurių kategorija yra žemesnė už 20-ą kategoriją;

3. Administratoriaus priėmimą organizuoja savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba). Priėmimą į Savivaldybės kontrolieriaus tarnybą organizuoja savivaldybės kontrolierius.

4. Pretendentų į vvalstybės tarnybą atrankos komisija:

1) pagal egzaminų rezultatus ir, jei egzaminų rezultatai vienodi, pretendentų privalumų įvertinimą atrenka pretendentus, o konkurso rezultatus išdėsto raštu ir skelbia viešai;

Pretendentai negali būti siūlomi į pareigas, kurias einant su tiesioginiu tarnybos vadovu juos sietų artimi giminystės ar svainystės ryšiai, jeigu jų tarnyba kartu yra susijusi su vieno iš jų tiesioginiu pavaldumu kitam arba vieno teise kontroliuoti kitą.

Įsakymas įsigalioja, kai asmuo, paskirtas į pareigas neterminuotam laikui, prisiekia Lietuvos Respublikai. Įsakymui įsigaliojus, šis asmuo įgyja karjeros valstybės tarnautojo statusą. Valstybės tarnautojui įteikiamas paskyrimo į valstybės tarnybą raštas, pasirašytas už valstybės tarnybą atsakingo ministro, ir valstybės tarnautojo pažymėjimas.

Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų priėmimas

1. Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas asmenys priimami be konkurso – valstybės politikų pasirinkimu.

2. Pretendentą į konkrečias pareigas skiria:

1) Seime – Seimo Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;

2) Prezidentūroje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo;

3) Ministro Pirmininko aparate ir departamentuose prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo;

4) ministerijose – į viceministro ar viceministro-departamento direktoriaus pareigas – Ministras Pirmininkas ministro teikimu; į kitas pareigas – ministras;

5) savivaldybėse – meras.

3. Vyriausybės atstovus ir apskričių viršininkus skiria Vyriausybė, o apskričių viršininkų pavaduotojus – Ministras Pirmininkas apskrities viršininko teikimu.

4. Asmuo, įstojęs į valstybės ttarnybą ir paskirtas į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, valstybės tarnautojo statusą įgyja nuo paskyrimo dienos. Jam įteikiamas nustatyto pavyzdžio valstybės tarnautojo pažymėjimas.

5. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų tarnyba baigiasi kartu su juos pasirinkusių valstybės politikų kadencija ar pasibaigus šių politikų įgaliojimams.

Įstaigų vadovų priėmimas

1. Į įstaigų vadovų pareigas asmenys priimami viešo konkurso būdu arba be konkurso politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Įstaigas, kurių vadovai yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, taip pat valstybės politikus, kurie turi teisę skirti šių įstaigų vadovus – politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, – nustato įstatymai.

2. Viešo konkurso būdu įstaigų vadovai priimami įstaigos steigimo akto, kitų teisės aktų nustatytai kadencijai. Kadencija negali būti ilgesnė kaip 5 metai ir nesietina su Seimo, Respublikos Prezidento ar savivaldybių tarybų kadencijomis. Priimant įstaigų vadovus, taikomas pretendentų vertinimo būdas – privalumų vertinimas. Vertinama sugebėjimas vadovauti, vadybos darbo ir profesinė patirtis bei kitos dalykinės savybės.

3. Pretendentai į įstaigų vadovų pareigas, kurios ...


Šiuo metu Jūs matote 50% šio darbo.

Matomi 13869 žodžiai iš 27737 žodžių.

Kiti mokslo darbai

Vykdomųjų bylų apskaita

TURINYS ĮVADAS 3 1.GREITAS DUOMENŲ ĮVEDIMAS 4 2.DUOMENŲ KOREGAVIMAS IR ŠALINIMAS, BYLŲ SĄRAŠO SPAUSDINIMAS IR SIUNTIMAS Į EXEL’Į 5 2.1. Duomenų koregavimas ir šalinimas 5 2.2 Bylų sąrašo spausdinimas 7 2.3.Duomenų eksportav...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE SĄVOKA Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia ...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS ĮŽANGA 3 1. MOKESČIŲ SISTEMA 4 1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5 1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9 2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12 3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22 (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); 3.1 MOKESČIŲ SIST...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys Turinys 2 Įžanga 4 Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7 Karo įstatymų ištakos 7 Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9 Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti
APSKRIČIŲ VALDYMAS

TURINYS TURINYS 1 ĮŽANGA 2 1. Vietos valdymas LR 3 2. Vietos valdymo raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 4 3. Apskrities viršininkas ir jo administracija 4 4. Apskrities viršininko įgaliojimai įvairiose valdymo srityse 4 (ads...

3 atsiliepimų
Parsisiųsti