400m. barjerinio bėgimo mokymas ir technika

Lietuvos Kūno Kultūros Akademija

Lengvosios Atletikos

Katedra

REFERATAS

400m. barjerinio bėgimo mokymas ir technika

KAUNAS

2004

Turinys

1. Įvadas…………………………2p.

2. 400m. barjerinio bėgimo technika……………………….4p.

3. 400 m barjerinio bėgimo mokymo metodika…………………………5p.

4. Barjerininko pratimai…………………………7p.

5. Literatūros sąrašas…………………………8p.

Įvadas

Lengvoji atletika yra viena seniausių sporto šakų. Ji atsirado ir vystėsi kartu su žmogaus darbu, veikla. Senovės Graikijoje buvo populiarus bėgimas, šuoliai ir metimai. Vėliau atsirado ir išpopuliarėjo penkių pratimų kompleksas, kurį pavadino pentatlonu (penkiakove) – tai vienos stadijos bėgimas, šuolis į tolį, disko metimas ir imtynės.

Atletika – senovės graikų kalbos žodis, kuris reiškia ppratimą, kovą. Senovės graikai atletais vadino žmones, kurie varžėsi jėgos, greitumo, vikrumo pratimuose. Šiuo metu atletais vadinami žmonės, kurie yra gerai fizisškai išsivystę, stiprūs ir sveiki.

Lengvoji atletika yra viena iš pagrindinių ir masiškiausių sporto šakų. Jos pratimų pagrindą sudaro naturalūs žmogaus prigimčiai judesiai: ėjimas, bėgimas, šuoliai, mėtymai (bei daugiakovės). Lengvosios atletikos pratimai – puiki priemonė žmogaus organizmui visapusiai vystyti ir sveikatingumui gerinti. Tam tikri pratimai turi savo ypatumus ir ugdo vienokias ar kitokias fizinias ypatybes, mokėjimus bei įgūdžius. Pratybų metu uugdoma jėga, greitis, ištvermė, lankstumas, vikrumas. Lengvosios atletikos pratimus galima atlikti visur ir bet kuriuo metų laiku. Be to, lengvosios atletikos pratimai, jų elementai pritaikomi daugumoje kitų sporto šakų, ypač žaidimuose.

Vadovaujantis fizinių pratimų ugdymo pagrindu ir pagal atliekamų judesių pobūdį llengvosios atletikos pratimai yra tokie: ėjimas, bėgimas, šuoliai, metimai ir daugiakovė.

Vadovaujantis lengvosios atletikos pratimų klasifikacija, bėgimas esti keturių rūšių: be klūčių, su kliūtimis, estafetinis ir naturaliomis sąlygomis (krosas vietovėje).

Bėgimo nuotoliai skirstomi: trumpieji nuotoliai – nuo 30 iki 400 m., vidutinieji – nuo 500 iki 2000 m., ilgieji – nuo 3000 iki 10000 m., ilgiausieji – nuo 20000 iki 42195 m (maratonas).

Barjerinis bėgimas – kliūtys (barjerai) yra lengvos konstrukcijos, greitai virsta. Bėgama skirtingais takais, nuotoliai nuo 50 iki 400 metrų.(J. Armonavičius ir kt. 1995)

400m. barjerinio bėgimo technika

Bėgimo technika – tai racionaliausių sportininko veiksmų ir judesių visuma, užtikrinanti efektyvų ir ekonomišką bėgimą, pradedant startu ir baigiant finišu. Gerai bėgimo technikai būdingas judesių laisvumas, lengvumas, sugebėjimas atpalaiduoti raumenis, kada jie nedalyvauja bėgime. Aišku, kkuo mažiau raumenų dalyvauja aktyvioje, tuo mažiau eikvojama energijos. Užrašyti įvairios kvalifikacijos bėgikų raumenys įsitempia mažiau, o atpalaiduojami bėgimo žingsnio ciklo periode daug ilgiau negu mažesnės kvalifikacijos bėgikų. Todėl bėgikų, kuriuos geriau įvaldę bėgimo technoką, raumenų susitraukimas trumpesnis, o atsipalaidavimas ilgesnis. Jei ilgesnis atsipalaidavimas, tai geresnės salygos efektyviai kraujo apytakai. Be to, geriau įsisavinus bėgimo techniką, pašalinami nereikalingi judesiai, dingsta susikaustymas, mažesnia amplitude juda bendras kūno svorio centras, tikslingiau atliekami judesiai, efektyviau išnaudojamos reaktyvinės jėgos. Visa tai mažina energijos sunaudojimą. SSvarbiausias bėgimo technikos vertinimo kriterijus – jo ekonomiškumas. Kuo mažiau energijos, o kartu ir deguonies bėgikė sunaudos bėgdama, tuo didesniu greičiu ji sugebės bėgti. Todėl racionali, ekonomiška technika – galingas ir veiksmingas faktorius, padedantis tobulinti funkcinę bėgikės ekonomizaciją. Labai svarbu, bėgimo technika atitiktų individualias sportininkės ypatybes – morfologines, funkcines ir fizines. Sportininkės technikos stabilumas priklauso nuo: a) psichinės būsenos pasikeitimo, b) nuovargio, c) išorės sąlygų pasikeitimo. (P. Karoblis ir A. Ambrazienė 1985)

Sprinterinis greitis (92-96% lygaus 400 m. begimo greičio), barjerų įveikimas tiesiojoje ir posūkyje, ypač didelis nuovargis paskutinėje šimto metrų atkarpoje reikalauja trumpų nuotolių, barjerinio ir netgi vidutinių nuotolių bėgiko visų geriausių savybių.

Žema pradmė ir startinis įsibėgėjimas. 45m startinis įsibėgėjimas įveikiamas 20-23 bėgimo žingsniais. Startinio įsibėgėjimo technika priklauso nuo žingsnių skaičiaus tarp pirmų barjerų, nuo jų ilgio, dažnio bei ritmo. Jeigu tarpai tarp barjerų įveikiami 15 bėgimo žingsnių, tai atkarpa iki I barjero dažniausiai bėgama 22 žingsniai, jei tarpai tarp barjerų įveikiami 14 žingsnių, – startinis įsibėgėjimas 20-21 žingsnis.

Žema pradmė tokia pat kaip ir 400 m bėgime be barjerų. Jeigu atkarpa iki I barjero įveikiama lyginiu žingsnių skaičiumi, į artimesnę atramėlę remiama atsispiriamoji, o jei nelyginiu, – atakuojamoji koja.

Kliūties įveikimas ir bėgimas tarp barjerų. Principinio technikos skirtumo įveikiant kliūtį 400 iir 110 bei 100 metrų barjerinio bėgimo nuotoliuose nėra. Tačiau žemesnis barjeras sudaro galimybę sumažinti BKMC svyravimus pirmyn, atgal ir vertikaliai. Rankos dirba laisvai, padeda išlaikyti taisyklingą kūno padėtį ir pusiasvyrą virš barjero.

Įveikiant 400 m nuotolį, barjerininkui tenka bėgti du posūkius ir dvi tiesiąsias. Šiuo atveju pranašumą turi sportininkai, kurie barjerą atakuoja kaire koja. Pirma, jiems mažesnė tikimybė nusižengti varžybų taisyklėms pernešant virš kliūties atsipiriamają koją. Antra, jie bėga arčiau vidinio tako krašto ir nepailgina nuotolio. Trečia, pasvirus į vidinę tako pusę lengviau įveikti išcentrinę jėgą.

Įvairaus fizinio ir technonio pasiruošimo sportininkai tarpus tarp barjerų (35,00 m) įveikia nevienodai. Stipriausi pasaulio barjerininkai vyrai tarpus bėga 13-15, o moterys – 15-17 žingsnių. Kai kurie sportininkai žingsnių skaičių ir bėgimo ritmą nuotolyje keičia. Barjerininkai, kurie kliūtį moka įveikti ir dešinia ir kaire koja, gali antroje nuotolio pusėje ar finišo tiesiojoje pereiti ...